Studijos užsienyje – dauguma sutaria unisonu – viena efektyviausių asmenybės patikrų, nes dažnai nė medituodamas neužgriebei, su kokiais „kultūriniais skirtumais“ teks susidurti Sidnėjuje-Amsterdame-Orhuse-Neapolyje.
Šiandien galybę gyvenimo sferų dėlioju į lyginamąsias dėžutes: Sidnėjaus, Amsterdamo, Orhuso, Neapolio. Muzika nebėra vien muzika apskritai, o muzika, kurios klausiausi vienu iš pastarųjų etapų. Pagal šį vyksmą rikiuojasi ir kava, bėgiojimo takai, namai, šampūnai, draugai, mokslo duomenų bazės. Matyt, didelė mano gyvenimo dalis taip ir liks surūšiuota it prekybos centro lentynose – gal tik ne taip tvarkingai – atsiras atminties plyšių ir daugiau nostalgijos simptomų.
Šiandien eilė papasakoti apie vieną tų gyvenimo sferų, kuri man niekada nebebus homogeniška – visada skils į skirtingas, absoliučiai kitokias patirtis.
Taigi – dviratis. Su šia susisiekimo priemone mano santykiai it‘s complicated, – štai naujausias egzempliorius jau antrą savaitę laukia darbovietės rūsyje, kol bus parvarytas į žiemojimo vietą. Atminti atmyniau, o va po ilgos darbo dienos minti atgal... vis atsiranda gerų priežasčių per lapkričio šlapdribas to nedaryti.
Danijos žiemos dviratininkai
Pirmoji pažintis su dviratėmis transporto priemonėmis prasidėjo Orhuse, antrajame pagal dydį Danijos mieste. Čia atsivežiau savo dar Vilniuje pirktą „Kalkhoff“, kurį kursiokai iškart praminė ferarriu.
Kodėl? Ogi todėl, kad Danijoje ypač populiarūs ir madingi – vadinamieji roadster dviračiai – senovinės išvaizdos, tokie, kokius mynė močiutės ir seneliai. Olandai juos taip ir vadina oma- ir opafiets (močiutės/senelio dviratis), o likęs pasaulis dažnai juos įvardina kaip olandiško stiliaus. Dažniausiai tai aprūdiję, vienbėgiai, pedalais stabdomi, dažyti juodai ar kita tamsia spalva, tačiau, žinoma, Danijoje ir Olandijoje apstu pačių įvairiausių jų variantų. Na, o maniškis buvo nemadingas modernaus dizaino dviratis, ir tai išgelbėjo jį ir mane nuo dviračių vagišių kastos antpuolių. Žinok, žmogau.
Viename populiariausių danų serialų „Borgen“ ministrė pirmininkė į darbą mina dviračiu – įsispraudusi į elegantišką kostiumėlį, dokumentų dėklą įsimetusi į krepšį ir dailiai užsimaukšlinusi šalmą. Taip, danai dažniausiai ant dviračio sėda su šalmu ir nebūtinai todėl, kad to reikalautų policininkai – tiesiog skandinavai turi apkalbėtą apdainuotą išskirtinį socialinės atsakomybės jausmą ir saugumo standartą. Tiesa, šie standartai labiau galioja vyresniajai ir pačiai jauniausiai kartai – paaugliai ir jaunimas po naktinio vakarėlio, penktą ryto, lekia be šalmų, šviesų ir kitų įprastinių saugiklių, dažnai kelią žymėdami kruvinai. Mat daniškų taksi paslaugos nesuvokiamai brangios net ir danams, o ir „pagauti“ juos paryčiais tikrai nelengva.
Danai drąsiai gali konkuruoti su olandais dviračių srityje r, mano subjektyvia nuomone, dar gi juos visa galva pralenkti. Visų pirma Olandija – lygi it stiklas. Minti dviračio pedalus tokia lyguma – vienas malonumas, žvalgaisi pakeliui kaip tikras turistas į tulpes, malūnus ir „coffee shop'us“.
Na, o Danija – visai kas kita. Orhusas, pavyzdžiui, apskritai viena kalnuočiausių Danijos vietovių, senamiestis – visiškoje nuokalnėje, o man teko įsikurti ant pačios kalno viršūnės – taigi net su vėjeliu skriejant žemyn kelionė iki universiteto trukdavo apie 20 minučių. Užminti atgal pirmas savaites nė nebandžiau – per 1,5 val. įvilkusi savo žirgą į maždaug keturių Vilniaus Tauro kalnų ekvivalentą, griūdavau it negyva.
 |
| Simonos Štrimaitytės nuotr./Rytinis vaizdas prieš minant į paskaitas Danijoje |
Olandijoje, jei ir pasninga, tai vos kokią savaitę per metus. Ir ši savaitė tampa nacionaline katastrofa – olandus ištinka tikrų tikriausias šokas. Nė kiek neperdedu. Keisčiausia, kad tai kartojasi kasmet.
Danijoje, tuo tarpu, sniegas – visiškai normalus dalykas, ištinkantis kaip ir mus, lietuvius, kiekvieną žiemą ir jai įpusėjus, siekia kulkšnis ar net kelius mažiau valomose vietovėse. Normalūs žmonės dviračius nuleistų į rūsį, ar ne? Tik ne danai, kurie nuo to milžiniško kalno lyg niekur nieko skrieja apledėjusiais takais... Kiek sykių provėžotame posūkyje mano dviratis skriejo neatlaikęs jokių gravitacijos dėsnių, jau tikrai nebesuskaičiuoju. Keliesi, išsilaižai žaizdas ir... skrieji toliau... iki kito skrydžio.
 |
| Medeinos Čijauskaitės nuotr./Vaizdelis per daniško bendrabučio langa |
Vienas iš dviračių kultūros ženklų žymi danų nugaras – žiemą jos būna paženklintos gana simetrišku purvo dryžiu – minant dviratį per pratirpusį sniegą dviratis išsuką šį tiesiai ant dviratininko nugaros ir jokie purvasargiai negelbsti. Ir nieko nestebina kiekvienos damos rankinėje įsitaisęs šepetys (ne, plaukų, žinoma) ir tepalas – pirmasis skirtas sniegui nuo apsnigto dviračio nuvalyti, o antrasis – užšalusiai spynai sutepti.
Sidnėjuje sunkiai prigyjanti dviračių kultūra
Po pusės metų dviratį plūdau visais man žinomais keiksmažodžiais ir dievagojausi niekada daugiau nesėsianti ant jo. Ar bent jau ėmiau skaičiuoti minutes iki kito, kiek šiltesnio pasivažinėjimo. Neilgai trukus jau buvau Sidnėjuje.
 |
| Medeinos Čijauskaitės nuotr./Sidnejuje populiariau už dviratį net traukiniai. Bet fone matosi ir dviratininkas su labai jau ryškia liemene |
Didžiausia juokų apie Sidnėjų klišė – haha tu dabar žemyn galva vaikštai. Suprask, viskas atvirkščiai turėtų būti. Ir iš tiesų daug kas taip po Danijos atrodė. Kartu su šiltais orais ir bangų purslais atitirpo ir skandinaviškas rezervuotumas ir šaltumas, pasimiršo ir snieguoti keliai.
Visgi Sidnėjuje nusprendžiau dviračio vengti, nes jau prieš važiuodama sulaukiau įspėjimų, kad ši mintis nėra pati geriausia. Gal ne Neapolis, bet tikrai ir ne Amsterdamas. Sidnėjus – didelis miestas, su visais didelio miesto privalumais ir trūkumais. Visų pirma – beveik nėra dviračių takų, todėl plačiais, judriais greitkeliais ir siauresnėse miesto gatvėse, kuriose – beveik nuolatinės spūstys, visuomet tenka važiuoti keliu drauge su mašinomis.
Vairuotojai nepratę prie tokių išsišokėlių, baisiausiai piktinasi ir signalizuoja. Šitai žinau, nes bendramokslis danas užsimaukšlinęs savo elegantišką danišką šalmelį visgi ryžosi dviračiu užkariauti Sidnėjaus gatves. Ir, tiesą pasakius, liko it musę kandęs – prisipažino vos likęs gyvas po savo kelionių.
Tiesa, planų plėsti dviračių infrastruktūrą esama, kone kasmet valdžia pasiūlo vis naują projektą, pavyzdžiui 2010-ųjų Dviračių planas. Skamba ir atrodo jis labai neblogai, tačiau tokioms iniciatyvoms vis dar trūksta nuoseklumo, o visuomenei – noro skatinti ir tobulinti šiuos projektus paprasčiausiai dažniau minant pedalus.
Automobilių mylėtojų šalyje nėra vietos dviračiams
Tačiau jei Sidnėjuje keliauti dviračiu nėra saugu, tai mano aprašytame apkalbėtame Neapolyje – ši kelionė verta naujojo Džeimso Bondo nuotykių. Mieste, kuriame širdis dainuoja skanaujant „mozzarella di bufala“ ar ant Sant Elmo pilies kalno gurkšnojant neapolietišką vyną, nukniauktą iš kursioko tėtės vyninės, „vaikščiojanti mašina“ dar neatrasta.
Šį tą apie pedalų mynimo tradicijas mafijos sostinėje išduoda kursiokas Fabrizio, kuris prieš porą metų atvažiavęs studijuoti į Daniją, ant dviračio sėdo pirmąsyk gyvenime. Kokių tik monologų apie pasaulio neteisybę teko išklausyti, kai jis į paskaitas atmindavo iki paskutinio siūlo permerktas lietaus ar šimtąjį kartą išsimurkdęs sniego pusnyje. „Neapolyje niekas nevažinėja tais sumautais dviračiais“ tapo kone mantra, kurią visi išmokome mintinai.
 |
| 123rf.com nuotr./Neapolis kylant saulei |
Pirmąsyk iškėlus koją Vezuvijaus papėdėje stebino mažyčiai, iš visų pusių nubrozdinti ir sulankstyti automobiliai. Stebino ir kalnuotumas – didžiulį savo lagaminą porą valandų tempiau, atrodė, į patį Olimpą. Dviratininkų per visą Neapolyje praleistą laiką beveik nemačiau, o jei koks vienas kitas ir pasitaikydavo, tai dažniausiai jau su profesionalia dviratininko apranga arba šiaip koks vietinis pagarsėjęs keistuolis.
Todėl apie Italijos dviračių kultūrą klausiu Neapolyje dirbančio žurnalisto Fabrizio de Rosa, kuriam teko pusmetį gyventi Danijoje ir metus – Olandijoje, taigi kitų miestų požiūrį į šią transporto priemonę jis puikiai pažino. Fabrizio pasakoja, kad dviratis Italijoje nėra visai išnykęs dinozauras – mažesniuose miesteliuose, tokiuose kaip Parma, Bolonija ir netgi Turinas, žmonės vis dar mina dviračius – į maisto prekių parduotuvę, į darbą, į mokyklą. Tiesa, nepamatysi ten tokios dviračių jūros kaip Olandijoje – panašiau gal į kokią Lietuvos Nidą ar Palangą vasaros metu.
Tiesa, visai kaip ir Lietuvoje, Italijoje dviratis pamažu tampa mados reikalu: „Italus įkvepia Amsterdamo, Kopenhagos pavyzdžiai – ypač jaunąją kartą. Todėl netgi Milane ir Romoje vis dažniau pamatysi kostiumuotus vyrus, minančius dviračiais į darbą. Kairioji politinė valdžia, net ir Italijos pietuose, pajutusi, kad už tai gali pelnyti jaunosios kartos palankumą, skatina dviračių atgimimą kaip „žalią“ priešpriešą automobiliams.
 |
| 123rf.com nuotr./Neapolio gatvė ir architektūra |
Tačiau, žinoma, nubrėžti baltas linijas takams yra paprasčiau negu sureguliuoti eismą ir sutvarkyti kelių kokybę, todėl kartais realybė su kalbomis prasilenkia ir politikai perlenkia lazdą. Kad ir Luigi De Magistris, politikas, maždaug prieš mėnesį „nupiešęs“ ilgiausią dviračių taką pietų Italijoje. Daugelis žmonių komentuoja, kad šiam takui trūksta ženklų, nuorodos dažnai netgi klaidina, o važiavimas tuo taku – kone savižudybė tokiuose miestuose, kuriuose dviračiu priimta važinėti tik parkuose,“ – pasakoja Fabrizio.
Tačiau jaunas žurnalistas nepraranda optimizmo. Jo manymu, eismo kultūra Italijoje neišvengiamai keisis ir mašinų vairuotojai turės priimti dviratininkus, o neapoliečiai dviratininkai pamažu atras saugiausius riedėjimo takus. Taigi Italijoje dviračių kultūra nėra labai išvystyta, nes miestai dideli ir kalnuoti, o pedalų mynimas dešimtmečiais buvo laikoma nepasiturinčių prievole. Tačiau jaunieji italai tiki, kad ši situacija pasikeis.
Kruvinas dviratininko krikštas Amsterdame
Pabaigai, suprantama, pasilikau dviračių sostinę, tikrų tikriausią dviejų ratų šventovę, kur dviratis – lyg šventa karvė Indijoje. Žinoma, tai Amsterdamas. Čia dviračio pirmenybė prieš mašiną, pėsčiąjį, netgi tramvajų, čia dviračiu gabena spintas, bulvių maišus ir vienu ypu po keturis vaikus. Dviračiu keliaujama į parduotuvę, verslo susitikimą, vakarėlį, su sportine apranga ar su vakarine suknele ir aukštakulniais. Viena ranka prilaikomas vėjyje plazdenantis pūstas sijonas, dvimetrinis skėtis (bet kas), o kitoje – pirkinių maišas ar ant galinės sėdynės primygta alaus dėžė, galiausiai ant vairo laviruojant su pora kėdžių – įprastas vaizdelis! Dviratis – olando savastis, identiteto dalis, šalies tradicija ir kultūra. Dauguma olandų nė neabejoja, kad pirmiau išmoko minti dviračio pedalus, ir tik po to – vaikščioti.
 |
| Medeinos Čijauskaitės nuotr./Olandiškas užimtumas ant dviračio |
Dviratį ten gali nusipirkti prabangioje vintažinių dviračių parduotuvėje, kur paslaugus pardavėjas priderins įvairiausius aksesuarus – nuo skambučio iki specialių paštininko dėklų, sėdynės uždangalo su mėgstamo atlikėjo veidu ar neoninių lempučių tarp stipinų. Naujų dviračių kainos Olandijoje prasideda nuo maždaug 200 eurų.
Dviratį nusipirkti gali ir narkomanų kvartale ar ant „vagių tilto“ – čia greituoju būdu parduodamas kokio nelaimėlio ne vietoje paliktas vos riedantis dviratis, tikrasis olandiškos mados klyksmas – be bėgių, lempos ar skambučio, tačiau autentiškai vintažinis, o ir kainuos jis vos keliasdešimt eurų. Tiesa, turi pasiskubinti pirkti, nes šios vietos dažnai patruliuojamos gražiai aprengtos olandų policijos, kuri negarsėja nuolaidumu ar mandagumu.
 |
| Medeinos Čijauskaitės nuotr./Įprastas vaizdas Olandijoje |
Prisiskaičiusi apie Olandijos transporto ypatumus, nusprendžiau vežtis dviratį iš namų. Pirma užduotis – jį paženklinti išgraviruojant numerį ir registruojant policijoje. Tą galima padaryti ir Olandijoje – Fietsdepot nemokamai ženklina dviračius trečiadieniais vis skirtinguose Amsterdamo rajonuose. Čia galite rasti informaciją, kur ženklinimo komanda bus kiekvieną savaitę.
Kadangi aš dviratį pirkau Lietuvoje, naują, todėl Olandijoje ištiko lengvas šokas – maniau, kad manasis dviračių feraris kaip mat taps vagių trofėjumi. Po metų šis, kaip ir daugelis kitų įsitikinimų apie dviračius Olandijoje, pasikeitė kardinaliai – labiausiai čia vagia senus, tuos madinguosius oma- ir opafiets arba dar senesnius ir nemadingus, tokius, kuriuos lengva greitai ir pigiai parduoti. Naujų dviračių vagys kratosi – per daug krenta į akis, dažnai būna ženklinti, sunkūs transportuoti ir t.t. ir pan. Argumentus ne iš oro traukiu – diskutuota su buvusiu heroino vartotoju, dešimtmetį užsiėmusiu būtent dviračių „prekyba“.
 |
| Medeinos Čijauskaitės nuotr./Mano papildomas dviratis pirktas Olandijoje atvažiuojantiems lankyti draugams - 70 eurų |
Taigi atsidūriau su savo ferariu Amsterdame. Kas toliau? O toliau grėsė tai, apie ką nebuvau girdėjusi ar skaičiusi jokiame straipsnyje, tai, apie ką visi olandai šneka tik pašnibždomis ir trina rankomis laukdami. Tai – dviračių krikštas. Nė vienas atvykėlis jo neišvengia. Nesvarbu, kokiems dviračių dievams aukosite, kaip atsargiai tuos pedalus minsite, net jei ant kiekvieno kelkraščio nulipę ratą užsikelsite, dviračių krikštas vis tiek jus užklups tada, kai to mažiausiai tikėsitės.
Kai jau manysite, kad perkandote olandiškąją dviračių kultūrą, kad jau beveik tapote vietiniu, kai jau su pasitikėjimu akyse lenksite kokį nuomotu dviračiu riedantį ispaną, būtent tada tai ir ištiks. Išsitiesite visu ūgiu pačioje judriausioje vietoje, pačiu aktyviausiu paros metu ir taip skaudžiai, kad bent jau savaitę po to purtys vien dviračio vaizdas.
Draugė australė nusiskėlė priekinį dantį. Draugas italas vos nebuvo pervažiuotas tramvajaus, o šlubčiojo gerą mėnesį. Aš, dviračio ratui įstrigus į tramvajaus bėgį, elegantiškai perskridau per jo viršų ir visu ūgiu išsitiesiau Rembrandtplein penktadienio vakarą – nors sykį buvęs Amsterdame žino, kad penktadienio vakarą ši aikštė būna sausakimša. Sulėkė būrys olandų tiesinti dviračio ir žiūrėti, ar aš dar gyva, o iš to šoko man tik „I‘m ok, I‘m ok“ ir einu tolyn. Vėliau tik žiūriu – kapt kapt – nuo rankų, veido, kelių kapsi kraujo upeliai. Pasikrikštijau ir po to metus – ramu.
 |
| Medeinos Čijauskaitės nuotr./Tipiškas vaizdas Olandijos parke |
Taigi dviratis – yra, krikštas – įvyko. Dabar teks įsisąmoninti tūkstantis šimtas vieną nerašytą taisyklę apie tai, kaip reikia minti dviračio pedalus (tiesa, kai kurios taisyklės ir rašytos). Visų pirma – nedarykite taip, kaip daro olandai. Nebent gimėte ir augote kokiame man nežinomame miestelyje, kuriame taip pat pirmiau išmokote minti pedalus, o tik po to vaikščioti ir kuriame į mašiną atsitrenkęs per raudoną šviesoforo signalą važiavęs dviratininkas yra neginčijamai teisus. Olandai, žinoma, važiuoja degant raudonam šviesoforo signalui – šiuos jie laiko tik rekomendacinio pobūdžio prietaisais. Mina ir naktį be šviesų, ir tokiu greičiu, kad vos spėji pamatyti, o dažniausiai tik pajunti vėjo gūsį.
Tačiau niekada, NIEKADA, nemina prieš eismą. Jei minsi prieš eismą, prasivers šaligatvis ir tave deportuos tiesiai į dviratininkų pragarą. Tačiau jei viską darysi teisingai, tavęs laukia mažiausiai keturi šimtai miestą išvagojusių dviračių takų, kurie taps tobuliausiais atradimų, draugysčių, meilės istorijų, dramų ir kultūrinės švietos maršrutais. Na, o jei patiems atrasti miestą dviračiais stinga pasitikėjimo – Amsterdamas siūlo ne vieną ir ne du miesto turus su gidu pasibalnojus nuomotą dviratį.
 |
| Medeinos Čijauskaitės nuotr./Pakeliui i vakarėlį Olandijoje, belaukiant kol nusileis tiltas |
Pabaigai keli patarimai, kaip išgyventi minant dviratį Amsterdame:
- Taip, čia dviratininkas visuomet teisus, tačiau tai nereiškia, kad mašinų stabdžiai veikia geriau nei Lietuvoje, o pėstieji yra iš oro, o ne iš materijos. Būkite atidūs ir atsargūs, be reikalo nerizikuokite!
- Nors tai ir Amsterdamas, tačiau yra keletas gatvių, kuriomis dviratininkams važiuoti draudžiama. Viena tokių, pavyzdžiui, – pagrindinė parduotuvių gatvė centre Kalverstraat.
- Visuomet važiuokite savo kelio puse. Kartais jos pažymėtos, o kartais tiesiog reikia susiprasti, kad visuomet būtina laikytis dešinės. Jei esama nusukimo į dešinę, o jūs važiuojate tiesiai, palikite vietos pravažiuoti sukantiems dešiniau.
- Sukdami iš anksto rodykite posūkio signalą (ištiesta ranka sukimo kryptimi) ir pasitikrinkite, ar nesutrukdysite niekam už jūsų.
- Iš savos patirties sakau – atsargiai su tramvajaus bėgiais... Net jei atrodo, kad jie siauresni už jūsų padangą ir neįstrigsite, patikėkite – įstrigsite. Todėl kirskite stačiu kampu ir apskritai saugokitės greitai riedančių tramvajų.
- Šalmas nėra būtinas, tačiau už važiavimą naktį be šviesų gali sustabdyti policija ir grėsti nemaža bauda. Bauda grės ir jei vairuosite neblaivus (tačiau policija stabdys tik tada, jei jūsų neblaivumas bus akivaizdus).
- Dažnai dviračių linijomis važiuoja motoroleriai. Jie, kaip žinia, daug greitesni ir dažnai sunku pamatyti, kaip toks atlekia iš už nugaros. Atsargiai! Taip pat atsargiai ir su į dešinę sukančiomis mašinomis – kartais vairuotojai pamiršta pasižiūrėti atgal.
- Visada, visada rakinkite dviratį. Net jei tai „tik trims minutėms”. Daug kas Amsterdame dviratį rakina keliomis grandinėmis.
- Mėgaukitės sveiku ir „žaliu“ keliavimo būdu!
