Žygio maršrutas nėra labai lengvas ir tokioje kelionėje reikia būti pasiruošus minti tiek plentu, tiek žvyrkeliais, tiek paprastais miško ir lauko keliukais. Bet visas šitos kelionės grožis būtent ir atsiskleidžia minant visų užmirštu vieškeliu per Nemuno pievas ar Aukštadvario miškus.
Dalyvaukite konkurse "Šauniausias dviračių maršrutas".
Žygio maršrutas:
Žiūrėti Kretinga-Vilnius didesniame žemėlapyje
1 diena. Kretinga-Gargždai-Priekulė-Ventės ragas
Kelionę pradėjome Kretingoje, kurią patogiai galima pasiekti traukiniu iš visų pagrindinių Lietuvos miestų. Atvykus į Kretingą nereikėtų skubėti iš jos išvykti. Nepraleiskite progos aplankyti miestelio centre įsikūrusį Pranciškonų vienuolyną, grafų Tiškevičių dvarą bei neseniai renovuotą Kretingos muziejų, dvaro parką su vietos liaudės meistrų sukurtu saulės laikrodžiu, taip pat žiemos sodą. Daugiau apie Kretingos muziejų: http://www.kretingosmuziejus.lt/index.php.
 |
| J.Kilpio nuotr./Paminklas Ievai Simonaitytei Priekulės miestelio centre |
Iš Kretingos maršrutas tęsėsi link Gargždų. Pirmoji trumpa stotelė – Jokūbavas, kur Lietuvos Respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis ūkininkavo ir mokytojavo pasitraukęs iš aktyvios politinės veiklos nepriklausomoje Lietuvoje. Pravažiavus Gargždus ir nusukus nuo pagrindinio kelio, vieškeliukais palei Miniją pasiekėme Priekulę. Nors iki Priekulės maršrutas tikrai nebuvo pats gražiausias ir įspūdingiausias, vaizdas ir atmosfera už Priekulės tai atpirko su kaupu. Važiavome pamariu, plentu ir miško keliu, džiaugėmės šalia tyvuliuojančiomis mariomis, vakarop sukančia saule, tyla ir ramybe, panašėjančią į tą, kur randame Kuršių Nerijoje.
Pasiekę Kintus, pagrindinėje gatvėje ieškokite rūkytos žuvies prekeivių. Jų nėra daug, bet žuvies skonis nepakartojamas... Nesvarbu, kad iki Ventės likusius kilometrus žuvį teko vežtis rankose, bet ta akimirka, kai pavargęs po visos dienos mynimo gali atsisėsti ant žolės, atsidaryti gero, šalto lietuviško alaus ir išsipakuoti šviežutėlį ir burnoje tirpstantį karšį – visiškai nepakartojama...
Verta žinoti
Nuvažiuota: 85 kilometrai
Kelio sąlygos: didžioji dalis plentas. Atkarpoje Kretinga – Gargždai eismas pakankamai intensyvus. Tarp Gargždų ir Priekulės: galima važiuoti laukų keliu palei Miniją – saugesnė, bet fiziškai sudėtingesnė atkarpa (kelias kai kur smėlėtas). Priekulė – Ventė: nejudrus plentas arba miško kelias.
Nakvynė: kempinge „Ventainė“. Kempingas yra įsikūręs keli kilometrai už Ventės rago, visai palei Kuršių Marias. Kempinge galima pasistatyti palapinę, išsinuomoti namuką, ar atvykti kemperiu. Kempinge yra restoranas, būtiniausios paslaugos (dušai, tualetai). Daugiau: http://www.ventaine.lt/.
Maršrutas tinkamas: ilgesniems žygiams, vienos dienos kelionei gali būti nuobodokas, arba vertingiau būtų pradėti nuo Priekulės.
Bendras įspūdis: kai kuriose atkarpose buvo sunku, bet vakare jautėmės labai puikiai!
2 diena. Ventės ragas-Šilutė-Rusnė-Šilininkai
Antra žygio diena prasidėjo po nakties lietaus minant pažliugusiu vieškeliu link Šilutės. Kadangi išvažiavome anksti ryte, Šilutėje atsirado labai svarbus kavos poreikis. Deja, keliaujant dviračiais patogiausia kavą gerti lauko kavinėse, o Šilutėje birželio mėnesį prekybininkai į lauką nebuvo išsikraustę. Tad užkandome prie Šyšos upės ir keliavome toliau.
Atvykę į Rusnę pirmiausiai pasiklausėme vietinių gyventojų kur galima būtų gauti kavos ir jie paburnoję, kad niekas kaimo turizmo sodybose kavos neverda, patarė užsukti į vietinę valgyklėlę. Ir tikrai joje buvome apdovanoti dviem didžiuliais bokalais kavos! Tad susikūrėme lauko kavinukę skvere Rusnės centre, su puikiu vaizdu į Rusnės bažnytėlę. Vėliau patraukėme į žygį aplink Rusnės salą. O grožis tų banguojančių Rusnės pievų ir Nemuno platybės! Labai verta aplankyti apžvalgos bokštelį, esantį šiek tiek už Uostadvario. Iš bokštelio atsiveria puiki marių panorama, o jei turite pasiėmę žiūronus, tai čia visą dieną galima ganyti paukštelius. Taip pat, vienintelį Lietuvoje vidaus vandenų uostą. Ten mus pasitiko uodegą vizginantis pagrindinis uosto šeimininkas, aprodė ramiai ant vandens besisupančius laivelius.
 |
| J.Kilpio nuotr./Uostadvaris |
Apsukus ratą Rusnėje toliau mūsų kelias ėjo nedideliu vieškeliu palei Nemuną. Ir čia pasijutome patekę kitą pasaulį. Šlapi Nemuno žemupio miškai, pievos, krūmai čia susivelia į keistas džiungles, kur tik vieniši elektros stulpai ir potvynio paplauti keliukai primena, kad kažkur už nugaros, o gal ir priekyje, gyvenama ir žmonių. Nuostabus laukinės gamtos pojūtis! Tokia niekieno žemė, vidury nesustojančios civilizacijos. Dieną baigėme Šilininkų kempinge, kuris atrodo, nukrito iš dangaus kaip tik tada kai jo reikėjo.
Verta žinoti
Nuvažiuota: 85 kilometrai
Kelio sąlygos: mišrios. Ventė – Šilutė: galima rinktis tarp intensyvaus plento ir sudėtingesnio, bet ramesnio žvyrkelio. Šilutė – Rusnė: plentas. Ratas po Rusnę: plentas ir šiek tiek labai geros kokybės žvyrkelio. Rusnė – Šilininkai: žvyrkelis.
Nakvynė: kempinge Šilininkuose. Kempinge galima pasistatyti palapinę, išsinuomoti namuką, išsinuomoti pirtį; yra maža virtuvėlė maistui gaminti, Nemuno senvagė, kurioje galima ir pasimaudyti. Daugiau: http://silininkai.net84.net/
Maršrutas tinkamas: ilgesniems žygiams. Vykstantiems vienai dienai rekomenduojame pasivažinėjimą Rusnėje (tinkamas ir su vaikais).
Bendras įspūdis: gražus ir labai įvairus maršrutas. Sužavėjo Rusnės tvarka ir ramybė.
3 diena. Šilininkai-Plaškiai-Panemunė-Bitėnai-Vilkyškiai
Kitą dieną vėl Nemuno pievos, žvilgsniai į tolimą ir artimą praeitį – apgriuvusi Plaškių bažnyčia, staiga atsiradusi prieš mūsų akis, tik dar labiau sustiprino pojūtį, kad mes kažkur toli, keistų sapnų ir prisiminimų pasaulyje. Niekada negirdėti Plaškiai, staiga pavirto į paslaptingą miestelį su didinga apleistą bažnyčią, akmenim grįstu keliu ir senais žvejais stebinčiais mus nuo parduotuvės laiptų. Mistiška vieta. Žvalgantis aplink bažnyčią vis apimdavo jausmas, kad atsidarys jos durys ir išeis Mažvydas. Tokios kitos vietos Lietuvoje taip ir neteko pamatyti.
 |
| J.Kilpio nuotr./Plaškių bažnyčia |
Vieškeliukas toliau vingiuoja per nesibaigiančias pievas ir iš tolimos praeities galima nusikelti arčiau dabarties. Čia pat už Nemuno – Kaliningrado sritis. Tilžėje stūksantys, neveikiantys fabrikai primena apie ne taip jau ir seniai sugriuvusią imperiją, jos grandiozišką tuštumą, agresyvumą žmonėms ir aplinkai. Paspoksoję į gyvenimą kitapus Nemuno, toliau keliavome į Rambyną. Gražu ir ramu čia. Tiesiog būtina aplankyti ne tik kalną, bet ir netoli esančias Bitėnų kapinaites ir Vydūno kapą, dvelkiantį kuklumu ir santūrumu. Ar gali būti geresnis paminklas už paprastą lauko akmenį?
Pro Bitėnus nusileidome gilyn į Nemuno slėnį ir apsukome nedidelę kilpą, stabtelėję paveizėti Šereitlaukio dvaro. Tai vienas didžiausių dvarų Klaipėdos krašte, kur prieš antrąjį pasaulinį karą veikė malūnas, žirgynas, spirito gamykla.
Dieną baigėme netoli Vilkyškių. Tęsiant pažintį su regionų kulinarija, negalėjome nestabtelt paragauti skaniųjų Vilkiškių pieninės sūrių! Gaila atvykome jau šiek tiek per vėlai ir į fabriko krautuvėlę nebespėjome, bet paragauti vis vien radome ko.
Verta žinoti
Nuvažiuota: 85 kilometrai
Kelio sąlygos: daugiausia žvyruoti keliai. Kai kur kelias labai smėlėtas, tad sunkiau pravažiuojamas.
Nakvynė: Viešvilės miškuose, palapinėje.
Maršrutas tinkamas: ilgesniems žygiams. Vis dėlto maršrutas sudėtingas, tad labiau rekomenduojamas dviračių entuziastams, nebijantiems pastumti dviratį per smėlėtas keliuko atkarpas.
Bendras įspūdis: gražus ir labai įdomus maršrutas, bet sudėtingas. Antrą dieną važiuoti žvyrkeliu labai vargina, tad po to norisi važiuoti tik plentu...
4 diena. Vilkyškiai-Smalininkai-Jurbarkas-Raudonė-Seredžius
Viešvilės miškuose pasigėrėję pušynų ramybe ir briedžio didybe, plentu patraukėme link Smalininkų. Po praeitos dienos vieškelių, plentas atrodė kaip tikra palaima mūsų kojoms, rankoms ir užpakaliams. Smalininkuose pirmiausia pasitinka ąžuolų alėja, kuri karštą vasaros dieną teikia malonų pavėsį. Atokvėpiui ir ledų porcijai labai tinka gražiai sutvarkytas parkelis prie Nemuno. Seniausia hidrologijos stotis, veikianti daugiau nei 200 metų, gal ir neįspūdinga, bet viena didžiausių Smalininkų įžymybių, kur nusifotografuoti privalo kiekvienas hidrologas ar jam prijaučiantis.
 |
| J.Kilpio nuotr./Panorama nuo Palemono piliakalnio Seredžiuje |
Mūsų kelias toliau vingiavo link Jurbarko. Plentu važiuoti smagu, tačiau artėjant prie Jurbarko eismas intensyvėjo, ir reikėjo būti atsargesniems. Jurbarkas po kelių dienų vieškelių ir mažų miestelių džiaugsmų, atrodė kaip didelis burzgiantis miestas, su visais patogumais ir trūkumais. Pasipildę maisto atsargas, sprukom nuo virš miesto pakibusio tamsaus lietaus debesies. Pasprukę nuo lietaus džiaugiamės Panemunės pilimis ir nuostabiais Nemuno slėnio vaizdais. Pilys ir dvarai vienas už kitą gražesni ir besikeičiantis – Panemunėje vyko intensyvus restauravimo darbai. Tad kitais metais turėtų pasitikti lankytojus naujų dažų kvapu ir naujomis paslaugomis.
Raudonė pradžiugino puikiai sutvarkyta infrastruktūra ir puikia stotele pietums. Veliuona – nors pilies ir neturi, bet gali didžiuotis puikiu dvaru ir labai gražia bažnyčia bei naujai sutvarkytu miestelio centru. Kadangi Veliuoną pasiekėme jau vakarop, sunku buvo prisiversti įminti dviratį į kalvos viršuje esantį miestuką.
Dieną baigėm Seredžiuje, kur po visos dienos minimo įsilipti į piliakalnį pasiryžo jau ne visi, bet buvo tikrai verta, nes nuo viršaus atsiveria puiki panorama. Taip ir likome nakvoti Seredžiuje prie Nemuno.
Verta žinoti
Nuvažiuota: 90 kilometrų
Kelio sąlygos: plentas. Vidutinis intensyvumas.
Nakvynė: stovyklavietėje Seredžiuje, Nemuno pakrantėje, palapinėje.
Maršrutas tinkamas: ilgesniems žygiams. Maršrutas nesudėtingas ir tikrai labai gražus. Tinkamas ir vienos ar kelių dienų žygiams.
Bendras įspūdis: bene „turistiškiausia“ atkarpa, gausi lankytinų objektų. Labai patiko!
5 diena. Seredžius-Kaunas-Birštonas
Penktoji kelionės diena buvo sunkiausia dėl didelio kilometražo ir nuolatinės įtampos. Mynėme intensyviu plentu, įvažiavome į Kauną per Raudondvarį. Raudondvaryje aplankėme renovuojamą dvarą, kuris artimiausiu metu turėtų pavirsti tikrai į dėmesio vertą turistinį tašką. Vis dėlto, eismas link Kauno ir per jį buvo labai intensyvus, todėl reikėjo būti nuolat įsitempusiam ir stebėti kas vyksta kairėje, dešinėje, priekyje ir už nugaros. Nors pravažiuoti vasaros saulės nušviesta Laisvės alėja, pasidžiaugti Pažaislio vienuolyno ansambliu buvo smagu, bet važiuojant su dviratiniais krepšiais ir palapinėmis apkrautais dviračiais, didelis miestas sukėlė daugiau streso nei malonumo. Jei nesinori vargti kilnojant dviratį nuo ir ant bortelių, baimintis visai šalia lekiančių automobilių, patartume Kauną aplenkti ir per jį nevažiuoti. Visas jo grožybes greičiau, patogiau ir saugiau galima pamatyti be apkrautų dviračių.
Kelias nuo Kauno iki Birštono truputį prailgo, bet Birštonas po vasariško lietaus pasitiko gaivus ir draugiškas. Atsigaivinome „Vytautu“ ir pasigėrėjome Nemuno vaizdais nuo piliakalnio. Kadangi tą dieną buvome nusprendę aplankyti draugus, tad kelionę tęsėme pro Birštono vienkiemį link giliau miškuose įsikūrusių sodybų. Labai netikėtas ir smagus atradimas – Matiešonių kaime įsikūrusi Lietuvos kalbininko, vieno žymiausių XX a. baltistų Jono Kazlausko gimtinė. Sodyba be galo gražiai sutvarkyta, apjuosta tautodailininkų išdrožtais stogastulpiais ir prižiūrima labai smagaus šeimininko, kuris nepatingėjęs mesti visų ūkio darbų atėjo pasisveikinti su nekitėtais užklydėliais, pavaišino namine gira ir papasakojo apie sodybą ir patį kalbininką. Taip mums besišnekučiuojant, ėmė leisti saulė, virš pievų pradėjo kilti rūkas, o mes nuo kalvos viršūnės galėjome stebėti rimstančią nuostabaus grožio Lietuvos gamtos panoramą.
Verta žinoti
Nuvažiuota: 125 kilometrų
Kelio sąlygos: plentas. Vidutinis ir didelis intensyvumas.
Nakvynė: draugų sodyboje, Nemuno kilpų regioniniame parke.
Maršrutas tinkamas: ilgesniems žygiams. Maršrutas sudėtingas ir intensyvus. Galima skirstyti dviem dienoms. Jeigu yra galimybė, Kauną geriausia apvažiuoti.
Bendras įspūdis: pavargome. Maršrutą nors ir įveikėme, bet jis buvo per ilgas.
6 diena. Birštonas-Nemajūnai-Aukštadvaris
Kadangi penktoji diena buvo ilga ir varginanti, šeštąją nutarėme skirti poilsiui ir daug neminti. Pasisvečiavę pas draugus, išsiruošėme pasižvalgyti po Nemuno kilpų regioninį parką. Jei turite laiko čia galite paklaidžioti Nemuno krantais ir paieškoti įspūdingos Siponių atodangos.
Teko važiuoti tiek miško keliukais, tiek naujai nuklotu asfaltu, tad kelionė buvo pakankamai rami, paprasta ir patogi. Šis pasivažinėjimas puikiai tinka šeimoms, kurioms atvykus į Birštoną norisi aktyvesnės veiklos. Kadangi keliavome su draugų šeima, kurie augina 1.5 metukų dukrytę – praktiškai patikrinome, kad maršrutas puikiai tinka keliauti net ir su mažais vaikais. Mūsų mergytė smagiai lingavosi kėdutėje pritvirtintoje prie tėčio dviračio, tai užsnūsdavo, tai atsibudusi smagiai krykštavo.
Mūsų kelias nuo Siponių vedė pro Nemajūnus. Šis miestelis gali didžiuotis puikia bažnyčia, prie kurios prasidėjus audrai ir stabtelėjome porai valandų. Puiki vieta pabūti, niekur neskubant ir ieškant ramybės. Iš Nemajūnų pasukome į pagrindinį kelią link Aukštadvario. Aukštadvaryje pasistiprinę keliavom aplankyti didžiausios termokarstinės įgriuvos Lietuvoje. Kam dar neteko, pabuvoti labai rekomenduotume: nusileidus gilyn į duobę apėmė labai keistas, bet malonus jausmas. Turi kažkokios magijos ta vieta. Ir velniškai gili ta duobė! Vis prakiūrantis dangus tądien nebežadėjo nieko gero, todėl nusprendėme toliau nebevažiuoti ir likome nakvoti miške.
Verta žinoti
Nuvažiuota: 60 kilometrų
Kelio sąlygos: plentas. Nemuno kilpų regioniniame parke pagrinde važinėjome miško keliukais, bet keliai gerai pravažiuojami, gausu žemuogių. Nemajūnai – Aukštadvaris – gana intensyvus plentas.
Nakvynė: šalia Aukštadvario esančiame miške, palapinėje.
Maršrutas tinkamas: ilgesniems žygiams. Birštonas – Nemajūnai maršrutas puikiai tinkamas trumpoms šeimyninėms išvykoms.
Bendras įspūdis: poilsio diena. Kelias nebuvo sudėtingas, nebent artėjant link Aukštadvario pasitikusios kalvos, reikalavo papildomų jėgų.
7 diena. Aukštadvaris-Semeliškės-Trakai-Vilnius
Paskutinę dieną pradėjome „miškinėjimais“. Miško keliukai Aukštadvario regioniniame parke klaidūs ir gali nuvesti ne ten kur norėtųsi, ypač kai važiuoji „iš atminties“ ar tiesiog „iš pojūčio“. Bet užtat gali patirti atradimo džiaugsmą ir atrasti sodybą, ežerėlį ar kokį miško kirtimą. Galiausiai atradome vieškelį, o paskui ir plentą. Tikra atgaiva po traktorių išvažinėtų miško keliukų. Kalnas, pakalnė ir vėl kalnas, pakalnė. Smagu. Visai kitoks kraštovaizdis nei važiuojant panemune. Aplinkui kalvos ir pievos, karts nuo karto išlenda koks ežero kampukas. Tikrai gražu.
Semeliškėse užkandome, pasigrožėjome senąją cerkve ir keista trikampe miestelio aikšte. Kelias link Trakų buvo puikus: automobilių nedaug, o gausybę ežerėlių kvietė išsimaudyti ir nusiplauti kelionės dulkes. Taip ir padarėme Akmenos ežere, kur vanduo skaidrus, vėsus ir labai greitai atgaivina. Trakuose užsukome suvalgyti kibinų, ir po savaitės pievų ir beribio dangaus staiga atsidūrėme minioje. Buvo puikus birželio šeštadienis ir Trakai knibždėjo žmonių. Vis dėlto toks įsiveržimas į civilizaciją buvo gana netikėtas, tad reikėjo šiek tiek laiko vėl priprasti prie judėjimo ir šurmulio.
Dviračių takeliu nuo Trakų pasiekėme Lentvarį ir aplankėme dvarą, kuris nors ir neberodo gyvybės, suteikia aristokratišką veidą visam miesteliui. Visgi, jeigu važiuotume antrą kartą, tikriausiai maršrutą baigtume čia ir sėstume į traukinį iki Vilniaus. Paskutinis etapas buvo pakankamai varginantis: dviračių takų nėra, gatvės plačios ir pilnos automobilių, visiškai nepritaikytos dviračiams. Namus pasiekėme sėkmingai: kojose jautėme nuovargį, galvoje sukosi kelio vėjas, Nemuno pievų kvapai ir mėlynas dangus – 600 km atostogų baigėsi, bet liko nuostabūs prisiminimai.
Verta žinoti
Nuvažiuota: 70 kilometrų
Kelio sąlygos: plentas. Aukštadvaris – Trakai: pakankamai ramus. Trakai – Lentvaris: dviračių takas. Lentvaris – Vilnius: intensyvus ir pavojingas eismas.
Nakvynė: namuose.
Maršrutas tinkamas: ilgesniems žygiams. Aukštadvario apylinkes galime aplankyti ir vienos dienos žygelyje.
Bendras įspūdis: kelionės pabaigos nuotaika. Aukštadvario regioninį parką tikrai verta aplankyti, o paskutiniai kilometrai link Vilniaus – tiesiog paprastas sportinis mynimas.
Pabaigai...
Vis prisimename kelionę kaip puikų nuotykį. Kelionė dviračiu suteikia „buvimo jausmą“: važiuojant automobiliu tu praleki pro šalį, o važiuojant dviračiu, tu nuolat esi tose vietose. Visos kelionės metu užsukdavome pas vietinius žmones paprašyti vandens, susipažinome su keletu labai puikių šeimų, išgirdome įdomių istorijų, pažinome to krašto žmones iš arčiau.
Žygio metu mes gyvenome palapinėje, tačiau daugelyje vietų galima rasti ir kaimo turizmo sodybų, viešbutukų, teikiančių daugiau patogumų ir patenkinančių įvairius poreikius.
Taip pat šis maršrutas „įkandamas“ visiems dviratininkams, ir nereikalauja jokio specialaus pasiruošimo – prieš važiuodami į kelionę dviračiais važinėjome tik mieste. Specialių dviračių nereikia: svarbiau, kad dviratis būtų patogus ir patvarus.
Tai buvo bene pigiausios mūsų atostogos. Per savaitę dviese viskam (nakvynėms ir maistui) išleidome iki 300 lt (bet manau buvo galima ir dar mažiau!). Tad tai puikus variantas žmonėms, kuriuos šaukia kelias, bet piniginėje vėjai.
Palinkėjimas galvojantiems keliauti dviračiais po Lietuvą, bet dar neišdrįsusiems: būkite drąsūs, pasiplanuokite, įsivertinkite savo poreikius ir turėsite atostogas daug įspūdingesnes už Turkijos kurortus ar perpildytus Europos didmiesčius!
