Nereikia manyti, kad vienų šalių gyventojai iš principo skiriasi nuo kitų. Ne. Dviratį vietoje automobilio Nyderlandų ar Danijos gyventojai renkasi, nes taip praktiškiau: pigiau, greičiau, patogiau. Tai galima pasiekti plečiant kokybišką dviračių takų tinklą, užtikrinant važiuojančių dviratininkų ir paliktų dviračių saugumą.
Tačiau norint dviratį paversti itin populiaria transporto priemone reikia keisti ir žmonių požiūrį. Važiuodami dviračiu jie turi jaustis saugantys savo sveikatą, tausojantys gamtą, ir esantys madingi, nes minti dviratį – „kieta“.
Valdžia galvojo apie dviratininkus
Žvelgiant į Europos šalių dviratininkų statistiką aiškiai išsiskiria dvi, kur dviračių populiarumas žymiai didesnis – tai Nyderlandai ir Danija. Šiose valstybėse žmonės dviračius renkasi 26 ir 19 proc. visų savo kelionių.
Trečioje vietoje pagal pomėgį važiuoti dviračiu rikiuojasi viena didžiųjų Europos valstybių – Vokietija. Imant bendrais skaičiais čia dviračius renkasi žymiai mažiau žmonių, jie sudaro tik 10 proc. kelionių. Galbūt bendrą skaičių žemyn numuša šalies dydis ir dideli atstumai tarp miestų, nes pačiuose miestuose dviračiai – labai populiarūs. Tarkime, Brėmene dviratį kaip susisiekimo priemonę naudoja 23 proc. gyventojų, o tai – dviračių sostine vadinamos Kopenhagos vertas rezultatas.
 |
| AFP/Scanpix nuotr./Vokietija sulaukė žiemos. |
Statistika rodo, kad juose dviratę transporto priemonę renkasi vienodai vyrų ir moterų, važinėja jais tiek turtingi, tiek mažesnes pajamas gaunantys žmonės. Pažymėtina ir tai, kad Nyderlandų gyventojai, danai ir vokiečiai važinėjimo dviračiu neatsisako net senatvėje.
Galima bandyti pomėgį minti pedalus priskirti šių šalių gamtinėms sąlygoms: gana lygus reljefas, šiltos žiemos. Tačiau abejoti vien šiomis priežastimis verčia ankstesnių metų skaičiai. Pasirodo, kad šių šalių gyventojai dviračius pamėgo septintajame dešimtmetyje ir tai įvyko nebe valdžios pastabų.
Kol tuo metu vienos šalys, nusprendusios lengvinti gyvenimą automobilių vairuotojams, platino kelius ir kūrė stovėjimo aikšteles, Nyderlandai, Danija ir Vokietija rinkosi kitą būdą, automobiliams įvesdamos vis daugiau apribojimų. O miestus planavo patogius žmonėms, o ne automobiliams.
Pribloškiantys Nyderlandai
Nyderlandai – išskirtinė valstybė Europoje. Keliones dviračiais čia renkasi ketvirtadalis žmonių, o kai kuriuose miestuose tokių gyventojų dalis siekia beveik 60 proc. Galima spėti, kad artimiausiu metu šie rezultatai tik didės, nes auga dviračius mėgstanti karta. Didelė dalis 10–16 metų vaikų į mokyklą atvažiuoja dviračiais, nemažai jų į vieną pusę įveikia per 15 kilometrų. Tai išties pribloškiantis skaičius.
Be abejo, vaikai į gatves neišleidžiami nepasiruošę. Jiems rengiamos specialios pamokos, kurios ne tik išmoko saugiai važiuoti dviračiu, bet ir praverčia vėliau persėdus prie automobilio vairo – jie turi daugiau pagarbos ir supratingumo dviratininkams ir pėstiesiems.
 |
| Fotolia nuotr./Vaikas su dviračiu |
Itin didelis dėmesys populiarinant važinėjimą dviračiais Nyderlanduose skiriamas dviratininkų saugumui užtikrinti. Šalies miestai, kurie negali pasigirti išskirtiniu dviratininkų skaičiumi, skiria lėšas įrengti dviračių takams, kurie kiek įmanoma labiau atskirti nuo automobilių eismo. Kai kurios gatvės net atimamos iš automobilių ir jose pirmenybė suteikiama dviratininkams. Tyrimų duomenimis, būtent tokie atskirti dviračių takai turi vieną didžiausių poveikių žmogui apsisprendžiant, ar važiuoti į miestą dviračiu.
Šalies dviračių transportu besirūpinantys specialistai pabrėžia ir dviračių laikymo infrastruktūros svarbą. Jei gyventojas mašiną gali pasistatyti prie namo durų, o dviratį turi laikyti sandėliuke arba bute penktame aukšte, jam kur kas patraukliau bus sėsti į automobilį, o ne ant dviračio sėdynės. Saugaus dviračio pastatymo klausimas svarbus ir pasiekus kelionės tikslą – kur jį palikti nesibaiminant vagių?
 |
| Dviračiai Groningene |
Nyderlandų dviračių sostine galima pavadinti Groningeno miestą. Čia dviračius vietoje kitų transporto priemonių renkasi beveik 60 proc. gyventojų. Pirmoji saugoma dviračių aikštelė mieste buvo įrengta 1982 metais. Dabar saugomų aikštelių pagal gyventojų skaičių Klaipėdą primenančiame mieste – apie 30. Liūdna, bet šiuo klausimu Lietuvoje atsiliekama trimis dešimtmečiais.
Danijoje takų vis daugėja
Panašiai pagal šių transporto priemonių populiarumą atsiliekame ir nuo Danijos. Šią dviratę transporto priemonę populiarinančios organizacijos „Danijos dviračių ambasada“ puslapyje rašoma, kad dviračių populiarumo lūžis jų šalyje įvyko 8 ir 9 dešimtmečiuose, pradėjus ryškėti vairuotojų ir kitų eismo dalyvių interesų konfliktams.
Viena iš konfliktinių situacijų pavyzdžių – Kopenhagos noras nutiesti kelią pro ežerus tarp senosios miesto dalies ir naujai įsikūrusių priemiesčių. Šie ežerai buvo ir yra populiari vieta laisvalaikį leidžiantiems Danijos sostinės gyventojams. Kilo protestų banga ir palengva visiems tapo aišku, kad naują miestų transporto infrastruktūrą reikia planuoti randant vietos visoms transporto priemonėms: tiek automobiliams, tiek dviračiams, tiek viešajam transportui. Tuo metu greta kelių pradėti tiesti dviračių takai, kurių tinklas iki šiol auga. Kopenhagoje šiuo metu yra 390 kilometrų dviračių takų, visoje Danijoje – apie 12 tūkst. kilometrų. Tai šiek tiek mažiau, nei Lietuvoje yra asfaltuotų kelių.
 |
| Gerdos Kalpokaitės nuotr./Dviračiai Danijoje |
„Kurdami tinkamą infrastruktūrą dviratį galima padaryti ne tik sveiku ir greitu keliavimo būdu, bet saugiu bei teikiančiu malonumą“, – tokį patarimą davė transporto ministras Henrikas Damas Kristensenas populiarinti dviračius bandančiai Didžiajai Britanijai.
Anglija bando pasivyti
Dviračių valstybės patarimai Didžiajai Britanijai turėtų praversti, nes ši šalis rimtai užsidegusi pakilti nuo dviratininkų atsilikėlės dugno. Kol kas rezultatais džiaugiamasi: skelbiama, kad nuo 2008 metų reguliarių dviratininkų saloje padaugėjo milijonu.
Duoklę reikia atiduoti tiek valdžiai, tiek privačioms iniciatyvoms. Nuo 1999 metų įsigaliojo mokesčių lengvata į darbą dviračiais važiuojantiems žmonėms. Jungtinėje Karalystėje darbuotojui suteikiamos privilegijos, pavyzdžiui, apmokėtos kelionės į darbą, apmokestinamos. Tačiau tai negalioja „žaliajam“ transportui, t.y. dviračiams. Tad darbdavys gali padėti darbuotojams įsigyti dviračius, saugiam važiavimui reikalingus aksesuarus, įrengti biure dviračio laikymo vietas.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Įspėjimas |
Didžiojoje Britanijoje vykdomos įvairios važiavimo dviračiais socialinės programos. Žmonės skatinami jungtis į klubus bei važinėti drauge, yra kuriamos atskiros grupės moterims dviratininkėms. Ištraukti dviračius iš sandėliukų paskatino ir masiniai važiavimo dviračiais renginiai, kuomet dviratininkų kolonai paskiriama policijos palyda ar net automobilių eismui visiškai užtveriamos gatvės.
Prieš penkerius metus pradėta vykdyti vaikų apmokymo saugiai važiuoti programa „Bikeability“. Pirmieji mokymai prasideda, kai vaikas išmoksta važiuoti dviračiu – 5 ar 6 metų, sulaukę 10 jie pradedami mokyti, kaip saugiai nuvažiuoti į mokyklą ramiais keliais.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Dviratis - ir mados reikalas |
Lipti ant dviračių skatina ir puikūs Didžiosios Britanijos sportininkų pasiekimai. Dviratininkai šioje šalyje tapo žvaigždėmis bei puikiais modeliais augančiai kartai, o gal net ir jų tėvams. Šią vasarą pirmą kartą prestižines „Tour de France“ lenktynes laimėjo birtas – Bradley Wigginsas. Jam buvo suteikta garbė varpo dūžiais pradėti Londono olimpinių žaidynių atidarymą.
Beje, profesionalų sportą remia ta pati bendrovė, kuri aktyviai prisideda ir prie eilinių britų skatinimo važiuoti dviračiais.
