Profesionalus sportininkas džiaugiasi, kad dviračių kultūra Lietuvoje pamažu auga, tačiau prisipažįsta, kad treniruodamasis užsienyje jaučiasi saugiau nei gimtojoje šalyje.
Kodėl pasirinkote dviračių sportą?
Iš pradžių bandžiau žaisti krepšinį, paskui rankinį – neužkabino. Kartą ieškodamas sportininkų į mokyklą atėjo treneris K. Norvaišas ir pakvietė. Nuėjau, pradėjau treniruotis, gerai sekėsi ir pasilikau.
Esate universalus dviratininkas. Dalyvaujate ne tik plento, bet ir kalnų dviračių varžybose, treke. Kas labiausiai prie širdies?
Dabar pirmenybę atiduodu plentui. Kalnų dviračiais daugiausia važiuoju savo malonumui, pasibaigus sezonui. Man ir trekas aktualu, bet visa tai daugiau paįvairinimui, tam, kad įgautum naujų techninių įgūdžių. Aišku, kalnų dviračiuose arba treke yra daugiau veiksmo, o plentu ką – važiuoji tuos 200 km ir lauki finiško. Aišku, važiuodamas galvoji, kaip geriau atikti komandos nurodymus, stengiesi išsaugoti daugiau sveikatos, bandai pabėgti.
 |
| nuot. aut. Tanel Meos/Gediminas Bagdonas |
Kur treniruojatės būdamas Lietuvoje?
Lietuvoje važiuojame keliais, nes dviračių takais sportininkams važiuoti neišeina. Tarkim, dabar Panevėžyje ruošiamės treko varžyboms, bandėme važiuoti takais – neįmanoma. Tokiais prastais takais nebent turistai savo malonumui gali važiuoti, bet ne plentininkai. Gerai, kad mūsų policininkai pakankamai supratingi – neskuba bausti, jei mato, kad keliu važiuoja sportininkai.
Belgijoje, tarkime, visuomet važiuojame tik dviračių takais, ten jie geri, o plentu važiuoti apskritai negalima. Atvažiavo belgas į svečius, stebisi, kaip mes treniruojamės. Sakau, išvažiuojame į kelią ir treniruojamės. Jam tai atrodo pavojinga. Sutinku, bet ką darysi.
Važinėti savo malonumui pas mus irgi trūksta sąlygų. Kartais su drauge išvažiuojame pasivažinėti, pavyzdžiui, Klaipėdoje. Tai ženklas ant tako pastatytas, tai žmonės eina – maišalynė.
Ar mūsų automobilių vairuotojai draugiški dviratininkams? Važiuodamas jaučiatės saugus?
Lietuvoje visokių vairuotojų pasitaiko. Žinoma, stengiesi važiuoti atsargiai, bet ką čia prisisaugosi...
Labai gerai, kad pas mus yra priimta, kad, tarkime, per vaikų treniruotes paskui grupę atomobiliu važiuoja treneris. Bet vis tiek būna visokių nelaimių – aplenkia mašina, įvažiuoja į grupę. Argi vairuotojai nemato?
 |
| ldsf.lt/Gediminas Bagdonas |
Kaip, jūsų nuomone, reiktų populiarinti dviračių kultūrą Lietuvoje?
Toje pačioje Belgijoje žmonės kokius 30 kilometrų į darbą dviračiu važiuoja, pas mus nevažiuoja, nes nėra sąlygų. Tačiau reikia, kad ir patys žmonės suprastų dviračių naudą. Žinoma, jau einama į priekį: organizuojami įvairūs rengiai, maratonai, studentai į universitetus mina su dviračiais. Manau, kad dviračių kultūra vis tiek kada nors pas mus išaugs.
Ar galite, kaip profesionalas, mėgėjams patarti, kaip saugiai važinėti, galbūt net išvengti sunkių traumų?
Pirmiausia reikia pasirūpinti apsauga. Nors mums dar toli iki kitų šalių, matau, kad važiuojančių su šalmais Lietuvoje daugėja. Šalmas reikalingas. Jei nukrisi, galbūt lūš ranka ar koja, bet svarbiausia – išsaugosi galvą.
Reikia prižiūrėti, kad ir pats dviratis būtų tvarkingas, stabdžiai gerai veiktų, taisyklingai sėdėti, pasirūpinti, kad vakare kely būtum matomas. Ir su ausinukais nevažinėti, kaip pas mus mėgsta. Klausydamas muzikos negirdi aplinkos, pypsinčio automobilio.
Reikia pasakyti, kad pas mus ir patys dviratininkai kartais per daug „mandri“.
Kuo žavus dviračių sportas? Kokie jo pranašumai, lyginant su kitomis sporto šakomis?
Dviračiai – savotiškas sportas, reikalaujantis daug sveikatos ir ištvermės. Jei pasieki aukštesnį lygį, reikia susitaikyti su tuo, kad didžiąją laiko dalį gyvensi ne Lietuvoje. Tikrai didelis privalumas tas, kad daug laiko praleidi gamtoje. Kiekviena sporto šaka turi savo pliusų ir minusų.
Be to, turi nuolatos sekti savo svorį, prisižiūrėti mitybą, nevalgyti bet ko. Kai ruošiesi varžyboms, iš viso daug ko atsisakai. Bet po sunkios treniruotės gali sau leisti ir kažkokį skanėstą suvalgyti. Pasibaigus sezonui ir Žemaičių blynų, ir kugelio, ir cepelinų pavalgau – visko, ką mėgstu ir pasiilgstu. Tačiau per žiemą priaugti kilogramai greitai nedingsta. Jei priaugi 2-3 kilogramus, po to du ar tris mėnesius bandai jų atsikratyti.
 |
| pitlane.lt nuotr. /G. Bagdonas |
Koks buvo pirmasis jūsų dviratis? Apie kokį svajojate dabar?
Man atrodo, kad pirmas gyvenime buvo tėvo nupirktas „Školnik“. Stadione juo išmokė mane važinėti. Pradėjęs sportuoti iš trenerio Kęstučio Norvaišo gavau labai seną „Start Sosse“. Tuomet man buvo gal 12 metų.
Žinoma, sportininkas visuomet nori sėdėti ant kuo geriausio dviračio. Toks jau tikrai geras dviratis, kuriuo norėčiau važiuoti, kainuoja apie 10 tūkst. eurų.
Ar tarp dviratininkų turite savo autoritetą?
Visuomet autoritetu buvo Lencas Armstrongas, bet dabar, kai dėl dopingo skandalo iš jo atėmė visus titulus... Dabar kaip autoritetą tikraiusiai įvardinčiau mano Belgijos komandos vadybininką dviratininką Seaną Kelly.
 |
| pitlane.lt nuotr. /G. Bagdono finišas |
Jums 26-eri. Esate dar jaunas, bet daug pasiekęs dviratininkas. Kokių planų ir ambicijų dar turite?
Sakoma, kad 26-32 metai dviratininkui – pats stiprybės amžius. Noriu pagal laimėjimus sumušti Lietuvos rekordą, taip dar kuriame nors iš didžiųjų turų pravažiuoti. Viena iš svajonių buvo tapti Lietuvos čempionu – tapau, labai norėjau dalyvauti olimpiadoje, šiemet sudalyvavau. Tikiuosi, ateityje taip pat dar teks olimpiadoje dalyvauti. Ilgai dirbant svajonės pildosi.
G. Bagdono patarimai dviračių mėgėjams:
* Važinėkite techniškai tvarkingu dviračiu;
* Dėvėkite šalmą – jis išaugos jūsų galvą;
* Pasirūpinkite, kad vakare kely būtumėt matomi;
* Važiuodami dviračiu neklausykite ausinuko – muzika blaško dėmesį ir slopina aplinkinius garsus, pvz., pypiančio automobilio signalą;
* Važiuokite tvarkingai: taisyklingai sėdėkite, laikykitės taisyklių.
