Dviračiais keliauja net su mažais vaikais
Vaikus iki septynerių metų amžiaus olandai paprastai vežasi savais dviračiais. Tiesa, kiek sudėtingiau būna, kai atžalos pasiekia 8–12 metų amžiaus tarpsnį. Tokio amžiaus vaikų ant bagažinės jau nepasisodinsi, o plentu savarankiškai važiuoti jiems dar ankstoka. Remiantis nustatytomis taisyklėmis, Olandijoje išvažiuoti į didesnio eismo kelią galima vaikams nuo 12–os metų. Taigi tokiu atveju olandų šeimos dažniausiai renkasi saugesnes trasas: miškų, laukų keliukus, ramias provincijos vietoves.
Olandijos pareigūnų požiūris į dviračiais važiuojančius vaikus vienareikšmis: ištikus bet kokiam eismo įvykiui – nepriklausomai nuo to, kaip vaikas elgėsi – visada bus kaltas suaugęs. Taigi automobilių vairuotojai dažnai su baime žvelgia į dviračius pasibalnojusius nepilnamečius.
Olandijos miestų gatvėse visur pažymėti dviračių takai, o daug teisių turintys dviratininkai elgiasi pakankamai laisvai.
 |
| Dviračių takai Olandijoje platesni nei pėsčiųjų |
Keliaujant dviračiu su vaikais po Olandiją nederėtų rinktis linijinio maršruto. Geriau iš anksto pasirinkti keletą „bazinių“ vietų, kur galima kelias dienas apsistoti kempinge ir iš jo rengti išvykas dviračiais po apylinkes.
Ramus maršrutas
Suprantama, kelionė po Olandiją prasideda nuo sostinės. Daugiau nei penkiasdešimt Amsterdamo kanalų krantus jungia apie 500 tiltų. Ekskursinis kateris nuplukdys jus kanalų labirintais, nusidriekusiais šalia plaukiojančių namų – vanbotų, kuriuose gyvena nemaža miestelėnų dalis.
 |
| Amsterdame dviračiai sustatyti visur |
Dažnai suaugusių žmonių kelionės po užsienio šalis yra tradicinės: ekskursijos, muziejai, parduotuvės. Jie stengiasi suspėti kuo daugiau pamatyti, aplankyti, nupirkti... Vaikams toks keliavimo stilius visiškai netinka. Nevertėtų jų apkrauti įspūdžiais. Pernelyg nesižavėkite lankomų muziejų gausa, geriau išsirinkite kelis svarbiausius ir neskubėdami juos apžiūrėkite.
Vertėtų atkreipti dėmesį į vaizduojamąjį meną ir aplankyti Karališkąjį dailės muziejų Amsterdame, kuriame surinktos itin turtingos didžiosios olandų tapybos mokyklos meistrų kolekcijos, pabuvoti Rembranto name. Taip pat derėtų suteikti savo atžalai galimybę pažaisti kokioje nors vaikų žaidimų aikštelėje su neįprastais įrenginiais.
Sudarinėjant kelionės dviračiais maršrutą derėtų pasirinkti ramų judėjimo tempą. Vaikui svarbus pats faktas, kad jis važiuoja drauge su jumis, o ne tikslus sukartų kilometrų skaičius.
Nepamirškite, kad vaikas turi važiuoti priekyje jūsų. Pirma, tai jums leis nuolat stebėti jo veiksmus ir, esant būtinybei, jam padėti. Antra, tokiu būdu vaikas galės važiuoti savu tempu, o ne iš visų jėgų vytis dėl didesnio greičio atitrūkusius suaugusiuosius. Lėtai važiuoti neabejotinai sunku, todėl reikėtų iš anksto tam nusiteikti.
Jeigu jūs dviračiu važiuojate užtikrintai (o mes šią sąlygą laikome privaloma dviračių žygiuose su vaikais), tai reikėtų pagelbėti vaikui sunkesnėse kelionės atkarpose, kur jis galėtų pasimesti.
Olandai tokiu atveju važiuoja greta vaiko, prilaikydami jį už pečių. Tą daryti nėra sudėtinga, nors ir reikalauja atitinkamų jūsų įgūdžių (kadangi valdyti dviratį tenka viena ranka) ir vaiko ramybės. Jis turi sugebėti tvirtai laikyti vairą, kad dviračio nepasuktų į jūsų pusę. Geriausia būtų iš anksto pasitreniruoti ramioje aplinkoje, o jei nei jūs, nei vaikas nepasitikite savo jėgomis – tokio bandymo visai nesiimti.
Jeigu norėsite pakeliauti po Olandiją su mažamečiu vaiku, vežiodami jį ant bagažinės, teks įsigyti specialią kėdutę, turinčią pakojus ir saugos diržus. Būtinas ir vaikiškas šalmas. Važiuojant reikėtų dažniau pakalbinti mažąjį, pasiteirauti apie jo savijautą, ar patogu jam sėdėti. Jeigu jūsų mažasis keleivis pradės neramiai sukinėtis kėdutėje, tai gali apsunkinti dviračio valdymą.
Kėdutėje, pritvirtintoje ant priekinio dviračio rėmo, galima vežioti tiktai mažus vaikus. Sportinis vairas, juo labiau – pavarų perjungiklis ant rėmo tokiu atveju tikrai nėra patogūs. Būtinai reikia pritvirtinti prie rėmo specialų įtaisą kojoms atremti, kad jos nepatektų tarp priekinio rato stipinų.
Nuo monotoniško važiavimo vaikas gali užsnūsti. Vežti miegančio mažojo nederėtų. Geriau sustoti ir leisti jam pamiegoti, arba, atvirkščiai, kartu pabėgioti, kad vėl taptų žvalus.
Tai įdomu ir vaikams, ir suaugusiems
Olandija – žemumų kraštas. Didžioji šalies teritorijos dalis yra nusidriekusi žemiau jūros lygio. Nuo jūros vandens žemę apsaugo aukštų kopų juosta ir pastatytos užtvaros. Jau sukorus pirmuosius kelionės kilometrus, jus gali nustebinti tai, kad kelias, kuriuo vykstate, driekiasi žemiau kanaluose esančio vandens lygio. Kartais atrodo, jog kateriai ir laivai juda tarsi traukiniai pylimu.
Neatsiejama olandiško peizažo dalis – vėjo malūnai. Vaikams tikrai bus įdomu pamatyti, kaip veikia vidiniai tokių malūnų mechanizmai. Tą galima išvysti etnografiniame Zandaiko muziejuje, esančiame už 30 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Amsterdamo. Be vėjo malūnų, čia išlikę senoviniai mediniai namai, kuriuose įsikūrusios mažytės parduotuvėlės – muziejai, dirba meistrai, gaminantys tradicinius buities daiktus ir suvenyrus.
Pakeliui į Zandaiką vertėtų žvilgtelėti į medinį namelį Zandame, kuriame gyveno garsusis Rusijos caras Petras I, kai Olandijoje mokėsi laivų statybos meno.
Į pietus ir į vakarus nuo Amsterdamo įsikūręs tankiausiai apgyvendintas Olandijos pramoninis rajonas, vadinamasis Randstadas (liet. Žiedinis miestas), kuris į savo sudėtį įtraukia ne tik Amsterdamą, bet ir tokius didelius miestus, kaip Roterdamas, Haga, Leidenas, Harlemas ir kitus. Šiame rajone vyrauja miesto ir pramoniniai, o ne gamtiniai, kraštovaizdžiai.
Paprastai Olandijos miesteliai, ypač maži, yra labai gražūs ir puošnūs. Prie daugelio namų, kuriuose auginami vaikai, fasadų yra įrengtos ištisos ekspozicijos iš mažyčių namelių, lėlių ir besisukančių malūnėlių.
Šiame rajone derėtų aplankyti senovinį ir labai žalią Hagos miestą, kuris nuo Viduramžių beveik nepakito. Hagoje įsikūręs unikalus Madurodamo miniatiūrų muziejus po atviru dangumi. Atsargiai vaikštant šio liliputinio miestelio gatvėmis, kuriose surinkti visi žymesni šalies architektūriniai statiniai, ir tik patys aukščiausi iš jų viršija vaiko ūgį, galima pasijusti Guliveriu.
 |
| Olandijos žaluma |
Kur kas mažiau apgyvendintos ir todėl itin malonios kelionėms dviračiu, šiaurinės provincijos – Grentė, Groningenas ir Frislandija. Pradėti savo kelionę po šį rajoną galima nuo pagrindinio Drentės provincijos miesto – Aseno. Asene vaikams bus tikrai įdomu papramogauti puikiame uždarame baseine su gausybe vonių, kurių pačioje didžiausioje teliūškuoja tikros jūrinės bangos; pasivaikščioti po vaikišką parką, kuriame taip pat galima iki soties prisivažinėti kartingais, bagiais bei motoriniais kateriais.
Miškų Olandijoje labai mažai, todėl, jei norite paįvairinti kelionę, galite juos specialiai įtraukti į maršrutą – gražūs eglių miškai ošia Aseno bei Apeldorno apylinkėse.
Pati savotiškiausia Olandijos provincija – Frislandija, kurioje gyvenantys frizai išsaugojo ne tik savo kalbą bei tradicijas, bet ir savitus liaudiški drabužius, valstietiškų namų architektūrą. Išilgai Frislandijos krantų tęsiasi barjerinių salų ir kopų juosta.
Didžioji Olandijos teritorijos dalis yra visiškai lygi, dėl to kelionės dviračiu, ypač vaikams, nėra varginančios. Tik valstybės rytuose miškingas reljefas iškyla virš jūros lygio. Šiek tiek kalvoti yra ir pietiniai rajonai, kurie ribojasi su Belgija. Čia verta aplankyti senovinį feodalinį Mastrichto miestą.
Dar keletas patarimų keliautojams su dviračiais:
• Kruopščiai parinkti drabužius vaikams, atkreipti dėmesį į apsaugą nuo lietaus ir vėjo. Juk nenorite, kad jūsų nepigų poilsį sugadintų netikėtas vaiko peršalymas.
• Prieš išvyką dviračiais, nesvarbu ar tai būtų ilga kelionė, ar tik trumpas pasivažinėjimas, geriau numatyti ir vaikui pasakyti jos tikslą. Tai galėtų būti kad ir kažkuo garsi senovinė pilis, tuomet vaikas pajus didesnę motyvaciją keliauti.
• Būtinai leiskite vaikui savarankiškai vežti nedidelį krovinį. Šitaip jis pasijaus pilnateisiu kelionės dalyviu.
