Tarp dviejų kalnų grandinių įsikūręs Gruzijos pajūris, kaip koks šiltnamis, su derlinga žeme, savitu mikroklimatu, ir iš kalnų atitekančiomis upėmis. Ūkininkavimui, mandarinų sodams ir riešutmedžiams ši žemė ideali, upės sunešė daug dumblo ir nuosėdų, o viskas dar pabarstyta iš visur trykštančiais mineralais. Tačiau vaizdingiausios kalnuotos pakrantės ir švarus bei skaidrus jūros vanduo liko už Gruzijos ribų.
Na, yra kelios vietos aplink Batumi, kur vasarą kaip ir į Palangą susirenka visi šalies gyventojai. Visa kita – tamsokas smėlis arba akmenys, upių sąnašos, pramoniniai miestukai ir palaidų karvių pilni kaimai.
Palyginus su tuo, kas liko už dabar jau gana stipriai atskirtos Abchazijos sienos, Gruzijos pajūris panašėja į ežero pakrantę arba mūsiškes Kuršių marias. O Abchazijoje liko nemažai – Gagra, Sukumis, subtropikus primenantys parkai, uolos ir daugybė kito gėrio su vaizdinga jūros panorama. Tik pasidžiaugti beveik niekas tais kurortais negali. Patekimas į Abchaziją komplikuotas, infrastruktūros beveik nėra, žmonės nusiteikę mažų mažiausiai nepalankiai prieš atvykusius iš Gruzijos... ir t.t. Abchazijos ir Gruzijos santykiai atskira tema, o greičiau stipriai suveržtas mazgas, kurio dar niekas neišnarplios šimtą metų.
 |
|
Bertos Tilmantaitės nuotr./Naujasis tiltas Anaklijoje |
Visgi šios Kaukazo šalies valdžia bando abchazus patraukti savo pusėn. Propaganda, politiniai pareiškimai nepramuša susikaupusių nuoskaudų, tai gruzinai nusprendė eiti kitu keliu – tiesiogiai per tvorą atsiskyrusiam kaimynui parodyti, kaip auga šalies ekonomika ir kokie stebuklai darosi Gruzijoje. Taip už trijų kilometrų nuo ginkluotų kareivių saugomo pasienio su abchazais dygsta Los Andželą, Abudabį ar Egiptą primenantis kurortas – Anaklija.
 |
|
Bertos Tilmantaitės nuotr./Šalia viešbučio įrengta prieplauka, kuri stovi tuščia |
Lietuvoje, tarkime, bandoma atgaivinti Šventąją. Gal ir ne viskas pavyksta kol kas, tačiau prieplauka laivams ir kiti kurortiniai atributai turi pagrindo. Nuo seno lietuviškas miestelis priimdavo tuos, kurie netilpdavo Palangoje.
 |
|
Bertos Tilmantaitės nuotr./Pirmasis Anaklijos viešbutis |
Su gruziniškąja Anaklija kiek kitaip. Iki pirmos padėtos plytos ten nebuvo nė gyvos dvasios. Nebent išsišakojusioje Inguri upės deltoje vartėsi šamai, susiformavusiose salelėse perėjo paukščiai, o juos kartais šautuvu pabaidydavo pavieniai medžiotojai.
 |
|
Bertos Tilmantaitės nuotr./Upės delta |
Ir staiga, po Rusijos-Gruzijos karo, čia atvažiavo ekskavatoriai, statybininkai ir pradėjo kurti Anaklijos kurortą. Lietuvė Regina prieš tris metus apsigyvenusi už 30 km nutolusiame Zugdidyje apie tokį kurortą net negirdėjo, o po dviejų metų čia jau stovi viešbučiai, baigiamas ir pėsčiųjų tiltas palei jūrą, per Inguri upės deltą. Kol kas viskas atrodo fantasmagoriškai – trys viešbučiai, tuščia jachtų prieplauka, ilgas tiltas, kuris iš esmės jungia Anakliją tik su dviem paskutiniais kilometrais iki pasienio su Abchazija, vienišas pėsčiųjų takas apsmaigstytas palmėmis tik iš toli primenantis holivudinius paplūdimius, naujai įrengti teniso kortai jau dabar po žiemos audrų jūros užnešti smėliu, žvelgiant tolyn į Gruzijos pusę pakrantėje matosi ir didžiausio šalies uosto Počio kranai, laivai bei pastatai.
 |
|
Bertos Tilmantaitės nuotr./Kada nors čia bus naujas tiltas |
 |
|
Bertos Tilmantaitės nuotr./Tyla ir ramuma kol kas geriausia, ką gali pasiūlyti Anaklija |
Bet pastatai ir infrastruktūra pakeičiami ir pastatomi, reikia tik laiko. Iš tiesų nieko daug negalima sakyti – projektas tik prasidėjo, o jau aptvarkyta penkių kilometrų ilgio pakrantė. Ateityje čia žadamas visas dangoraižių, kazino, upės kanalų ir pramogų pilnas miestelis su elitiniais paplūdimiais, dviem tarptautiniais oro uostais šalia Zugdidžio ir Počio, nauju greitkeliu į Batumį bei su arabiškąją primenančia didybe. Tik štai toks įspūdis, kad apie vietinius žmones niekas nė nepagalvojo.
Anaklijos pavadinimas nebuvo sugalvotas šiaip sau – už dviejų kilometrų nuo kranto yra ir miestelis tokiu pačiu pavadinimu. Jis kaip diena ir naktis skiriasi nuo Gruzijos valdžios vizijų apie naująjį Abudabį.
 |
|
Bertos Tilmantaitės nuotr./Paršelis Anaklijos miestelyje |
Pagrindinis kelias link jūros per kolektyvinius sodus primenančią gyvenvietę toks duobėtas, kad pats velnias koją nusilaužtų. O dar kai kiekviename metre stoviniuoja galvijai ir paršeliai, tai vairuodamas mašiną jautiesi kaip kompiuteriniame žaidime: nutrenkei karvę – 100 taškų, po ratais pasitaikė paršelis – 50 taškų, peršokai duobę – 20 taškų. Stebuklingu būdu gruzinai vairuotojai tų taškų beveik nesurenka, tačiau dažnai reikia pastovėti vidury kelio, kol priešais įsisprendusi karvė pabaigs atrajoti pakelėje surastą kartono gabalą.
 |
|
Bertos Tilmantaitės nuotr./Karvės kelyje. Tai didelė problema visame Megrelijos regione. |
O ir patys miestelio gyventojai... Įsivaizduokite, neturite darbo, kieme auginate riešutus, gyvenate šalies pakraštyje, trys kilometrai nuo konfliktinio pasienio su Abchazija, du kilometrai nuo tuščio jūros paplūdimio, o arčiausias didmiestis – dar daugiau socialinių problemų turintis Zugdidis arba pramoninis uostas Potis. Jūsų realybė teka paprasta vaga: ilga vasara-trumpa žiema, riešutų derlius, kelios vestuvės, kelios laidotuvės, kurių metu skerdžiama viena iš tų pačių pakelės karvių. Metai susilieja į dešimtmečius, o gyvenimas taip švelniai ir liūliuoja kartu su Juodosios jūros brizu.
Ir tada taukš! Suvažiuoja technika, nesuvokiamais monstrais pradeda siurbti smėlį iš jūros į paplūdimį, formuoti kopas, tiesti tiltą, statyti viešbutį, kuriame prezidentinių apartamentų kaina vienai nakčiai siekia Anaklijos miestelio mėnesio biudžetą...
 |
|
Bertos Tilmantaitės nuotr./Kol kas pakrantė atrodo tuščia ir vieniša |
Taip ir gaunasi. Vaikštai naujuoju pėsčiųjų takų ir matai už kelių šimtų metrų tarp retų palmių bėgantį vyrą su medžiokliniu šautuvu. Skuodžia kiek įkabindamas, tada neria už gelbėtojų bokštelio, pasigirsta šūvis. Iš kito kampo paknopstomis parbėga dar vienas, irgi su šautuvu... Refleksai girdint šautuvo dundesį nenorom lenkia prie žemės. Pasijaučiau kaip per kokį Normandijos išsilaipinimą, juo labiau, kad šalia daug rimtesniais ginklais aprūpinti vyrukai saugantys Abchazijos pasienį.
 |
|
Bertos Tilmantaitės nuotr./Medžiotojas ieško laukinių paukščių |
„Nieko tokio. Vyrai medžioja, pavasarinis paukščių medžioklės metas“,- nusijuokia mus lydėjęs gruzinas Romanas.
Medžioklė tai medžioklė, tik kad šalia keli turistai vaikšto, aplinkui sunkvežimiai toliau veža žvyrą ir statybines medžiagas. Ir kodėl man atrodo, kad šiems medžiotojams jau ir pirmas dangoraižis atsistos gerklėje. Pripratę prie savo ramaus gyvenimo, čiačios gėrimo ir medžioklių, jie dabar turės keisti profilį, pavyzdžiui, eiti dirbti gelbėtojais į paplūdimį arba padavėjais viešbučiuose. Ir jei net didelių investicijų pagalba per kokį 15 metų čia išdygs poilsio ir pramogų sostinė, tai žmonių galvose sudaiginti naująją realybę bus be galo sunku ir per daug ilgesnį laiką.
 |
|
Bertos Tilmantaitės nuotr./Audringa jūra |
Anaklija tarsi visos Gruzijos pokyčių simbolis. Atsipūtusioje Kaukazo šalyje pastaruoju metu visi visur nespėja. Tradicijos nespėja paskui jaunimą, seneliai nespėja, paskui vaikus, statybos nespėja paskui žmonių poreikius, o žmonės kartais net nespėja susivokti, kad jau įvyko statybos, tauta nespėja paskui prezidentą, o pats M. Saakašvilis skubėdamas kartais nuskuba į kitą pusę ir vėl taip išeina, kad nespėja... Pasiūla turistams nespėja paskui paklausą, rusų kalba nespėja paskui vis daugiau atvykstančius angliakalbius, net Gruzijos turtingieji nespėja uždirbti Anaklijos apartamentams. O kai nespėji, pradedi nervintis, daryti klaidas ir bruzdėti, piktintis, nesuprasti, kas vyksta.
 |
|
Bertos Tilmantaitės nuotr./Naujosios kavinukės laukia pirmų lankytojų |
Pokyčiai Gruzijoje plika akimi matosi, net abchazai per tvora juos jau greitai labai aiškiai išvys, tačiau gana kietakaktiško mentaliteto gruzinai, ypač tie, kur kalnuose giliai gyvena, dar negreitai prisileis pasikeitimus. Turint galvoje, kad Kaukaze dar rusena visi etniniai konfliktai, santykiai su Rusija įtempti, nerimas dėl ateinančių Gruzijos prezidento rinkimų tik auga, statybų mastai vis labiau gąsdina socialinių problemų kamuojamus regionų žmones... Ateinantis dešimtmetis Gruzijoje bus karštas.
Antra vertus, gal tai vienas iš būdų įgauti realesnę šalies nepriklausomybę. Tibilisio decentralizacija, parlamentas perkeliamas į Kutaisį, o Gruzijos pasieniuose įrengiami tokie masinio turizmo objektai, kaip Anaklija, ar kalnų slidinėjimo kurortas Mestija – viskas pagal naujus Gruzijos valdžios planus turėtų dar labiau vienyti kalnuose pasislėpusius šalies gyventojus į vieną valstybę.
