Supra
Taip gruzinai vadina užstalę. Tačiau tai ne tik stalas, gėrimai ir valgiai – pagrindinis supros atributas – geras tamada (užstalės „vadovas“) ir galybė tostų. Tiesa, jei tamada nelabai iškalbus, užstalės pasisėdėjimai prailgsta ir pabosta, mat pagrindinių tostų, kuriuos būtina pasakyti kaskart atsisėdus prie stalo yra 10-15. Už taiką, už šalį, už Dievą ir stačiatikių patriarchą Ilją II-ąjį, už moterį, už motiną, už tėvus, už vaikus, už visus išėjusius anapilin, už meilę, už draugystę, už ištikimybę ir pasiaukojimą, už šią užstalę, už šeimininkus, už kitą užstalę... Sakoma, kad pagrindinių tostų yra 33. O apskritai gruzinai priskaičiuoja 333 tostus. Tiesa, griežto sąvado – nėra. Tostai sklinda iš lūpų į lūpas, į juos įpinama savo išminties ir minčių.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Regina gyvenanti Gruzijoje trečius metus tuos pačius tostus girdi šimtąjį kartą |
Tarsi mantros kiekvieną kartą kartojami tostai tikrai turi savo žavesio, tačiau, deja, dažnai jie pabosta, ir būna kartojami „nes taip reikia“. Gruzinai nemoka vyno gerti be tostų. Net jei tai šiaip paprasta vakarienė. Jei tik ąsotis vyno ant stalo, tostai – būtini. Kai paklausi gruzino, o kam? Juk sėdime tryse, vakarieniaujame ir galime šiaip pasišnekėti ir vyną pasiurbčioti... Gruzinas pakraipys galvą, pasakys jog nieko nesupranti ir vyno gadinti taip negalima.
Geriau tokie „tradiciniai“ užkietėję gruzinai vidury baltos darbo dienos kels tūkstantąjį kartą tostą už meilę ir moteris, kai tuo tarpu jų žmonos bandys turguje parduoti bent kelis sūrio gabalus ir taip atnešti duonos vakarienei.
O anksčiau Gruzijoje buvo šiek tiek kitaip. Tamada – žmogumi, kuris veda suprą ir sako tostus – tapdavo tik iškalbus ir išmintingas žmogus. Į tostus jis įpindavo pamokymų ir juokingų istorijų. Jo klausytis būdavo ne tik įdomu, bet ir naudinga. Tačiau šimtmečiai bėgo, gruziniškoje suproje atsirado daugiau vyno, tostai ir tamados pareigos liberalėjo, garbe bei vyriškumo įrodymu tapo sugebėjimas daugiausiai išgerti. O geriama Gruzijoje iš visko: iš stiklinių (beje, gruzinai nepripažįsta vyno taurių), iš ragų, iš kiaušinio lukšto, iš išskaptuoto obuolio, iš lėkštės, moteriškos kurpaitės, užtaisyto šautuvo vamzdžio ar kibiro. Taip gruzinai smaginasi ir leidžia laiką, taip įvairina savo tostų tradicijas, kuriomis labai didžiuojasi ir kreivai žiūri į kiekvieną užsienietį atsisakantį gerti, negeriantį iki dugno ar iš viso negeriantį.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Tostai ir vynas iš kiaušinio lukštos |
Dar vienas įdomesnių gruziniško gėrimo ypatumų – alus šioje šalyje istoriškai nelabai vertinamas, todėl tostų kelti alumi anksčiau negalima buvo. Alumi pakelti tostai galėdavo būti tik už priešus. Tačiau alaus gėrimas populiarėja ir... Prieš keletą metų stačiatikių patriarchas Ilja II-asis leido gruzinams kelti įprastus tostus ir alumi. Tačiau daugelis žmonių vis dar raukosi pamatę sudaužiamus alaus bokalus, pavyzdžiui, už meilę.
Laidotuvės
Temperamentinga gruzinų tauta gali dažnam pasirodyti emociškai nestabili: jie kalbasi telefonu, o mums atrodo – rėkia, jie ginčijasi, o mums atrodo – pjauna vieni kitus, kai jie džiaugiasi, tai, rodos, visas pasaulis skęsta euforijoje, o kai jie liūdi – tai juodas gedulas aplink ir pasaulio pabaiga.
Kiekvienam atvykusiam į Gruziją į akis krenta juodos spalvos gausybė, tarsi gedulo šalis būtų. Iš dalies šis teiginys teisingas – jei miršta vaikas ar mama, gruzinai (dažniausiai moterys) gedulo drabužius nešioja visą likusį gyvenimą. Sostinėje šito jau mažiau, tačiau regione – juodai apsirengusių, nuolankiai į tolį žiūrinčių moterų, ant krutinės prisisegusių ženkliuką su mirusiojo nuotrauka – dar tikrai gausu. Diskutuoti su gruzinais apie mirtį, mirusįjį, pagarbą jam, apie bažnyčios požiūrį į tai – beviltiška. Jei gruzinas klausytų bažnyčios, gedulo rūbą į šalį padėtų po 40 dienų arba, mirus labai artimam žmogui, po metų. Tačiau dievobaimingi gruzinai klausosi ne Dievo žodžio, bet kaimynų, juk ką tie pasakys, jei po metų vėl juoksiesi ir „normaliai gyvensi“.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Gruzijoje daugelis dėvi juodus drabužius |
Nesuvokiamos tampa ir pačios laidotuvės, kuomet praradimo skausmas ir atsisveikinimas hiperbolizuojami ir daromi „o ką žmonės pasakys“ tikslui. Numirėlis laikomas namuose nuo 4 iki 9 dienų. Sakoma, kad tik netikęs žmogus gali palaidoti artimąjį po 4 dienų! Sostinėje laikas bėga vis greičiau, todėl apsiribojama 5-iomis dienomis. Vakarų Gruzijoje padorus dienų skaičius – 7 dienos. Ši tradicija kilo senovėje, kai buvo laukiama žmonių iš tolimų vietovių. Tačiau dabar to niekas nebeatsimena, šiais laikais „taip tiesiog reikia“.
Kai miršta žmogus, apie tai girdi visa gatvė. Šaukiama ilgai ir garsiai, taip be žodžių ir skambučių pranešama žinia. Atveriami vartai ir durys. Jie uždaromi tik po laidotuvių. Šarvojamas žmogus namuose (tik netikęs žmogus gali išvežti lavoną šarvoti į cerkvę ar laidojimo namus, kurie yra vieni Tbilisyje). Kadangi Gruzijos klimatas gana karštas ir drėgnas, mirusįjį laiko specialiame karsto formos šaldytuve su stiklo paviršiumi. Tik paskutiniąją dieną jį perkelią į medinį karstą. Kambaryje, kuriame pašarvotas žmogus, nuolatos sėdi moterys, jos verkia ir šaukia. Vos ant slenksčio pasirodo naujai atėjusieji, moterys pradeda raudoti ir balsu šaukti. Anksčiau taip daryta, kad visi žinotų, jog šiuose namuose gedulas, dabar taip daroma, nes „taip reikia“. Vyrai užuojautą reiškia galvos linktelėjimu užėję į kambarį trumpam. Vėliau jie sėdi ar stoviniuoja lauke, šnekasi ir „pamenavoja“ išėjusįjį anapilin vyno stikline.
Į karstą mirusiam žmogui dedama jo mėgstamiausių daiktų ir riešutmedžio šakelė, ji turėtų apsaugoti kūną nuo gyvačių. Iš namų atidengtą karstą išneša artimieji, jei kapinės netoli, jį neša iki pat kapinių, jei tolokai – atidengtas karstas vežamas mašina. Taip mirusysis iškeliauja į paskutiniąją savo kelionę. Žmonės palydi karstą iki kapinių, padeda gėles ir eina atgal. Lieka tik duobkasiai ir mirusysis. Neduok Dieve susirinkusiems žmonėms pamatyti kaip leidžiamas karstas, kaip dungsi beriamos žemės, formuojamas kapas. Jei pagalvosi plačiau, šiame paprotyje gana daug išminties – per savaitę šermenų artimųjų organizmas būna išsekęs galutinai, todėl leidžiamo duobėn kasto vaizdas gali sukelti širdies smūgį...
 |
| Mykolo Vadišio nuotr./Religingieji gruzinai turi daugybę švenčių ir gedulo tradicijų |
Būti duobkasiu Gruzijoje garbė. Jais tampa artimi draugai ar kaimynai. Po laidotuvių jie tampa mirusiojo šeimos dalimi ir yra kviečiami į visas svarbesnes užstales ir šventes. Jokių pinigų už duobės kasimą niekas niekam nemoka. Tai laikoma nuodėme.
Po laidotuvių artimieji renkasi į gedulingus pietus. Jei šeima ne iš turtingųjų, užstalė daroma gatvėje ar kieme po didžiule palapine. Maistą gaminti padeda visi kaimynai. Keliant tostus mirusysis išlydimas amžinojo poilsio.
Vestuvės
Pagrindinė visų gruziniškų mergaičių svajonė – gražiai ištekėti. O tai jos daryti pradeda gana anksti. Pirmoji vestuvių banga atrieda, kai joms 15-17 metų, antroji – 19-21, o jau visos likusios – senmergės. Jei tarkim tau 26, tu studijuoji magistro studijas, dirbi įdomų ir gerai apmokamą darbą, bet neturi šeimos – gruzinų akimis žiūrint, tu nevykusi moteris, turinti akivaizdžių problemų. Anksčiau nuotakas Gruzijoje dažnai vogdavo, tačiau šiais laikais to niekas nebedaro: pagrobėjui gresia kalėjimas už žmogaus pagrobimą, o moterys tapo nebe bailios ir vis viena su nemylimu žmogumi negyvens.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Tradiciniai vestuvių apdarai |
O pačios gruziniškos vestuvės – tai didelė, labai didelė supra, apie kurią rašiau aukščiau. Jaunieji sėdi atskirai nuo visų ant pakylos, ir stebi savo svečius. Normaliomis vestuvės laikomos, jei jose 250-300 žmonių. Jei jas aplanko vos 100 svečių – jos labai kuklios. O jei jaunųjų šeimos gana įtakingos ir garsios – mažiausiai 400 žmonių ragaus vestuvinių valgių ir kels tostus už jaunąją šeimą.
Plačia širdimi ir svetingumu garsėjantys gruzinai plačiai švenčia ir vestuves: stalai lūžta nuo valgių, kurie kraunami vieni ant kitų, vakaro pabaigoje tamadą ir jo atsakovą išneša ant rankų, o jaunieji taip ir neprisėda už stalo. Tačiau apie viską paeiliui.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Vestuvės dažnai būna pompastiškos ir su gausybe svečių |
Vestuvių tamada išrenkamas iš anksto – turėtų būti iškalbus ir pageidautina kuo įtakingesnis visuomenėje. Tamada atstovauja jaunikio pusei, iš jaunosios pusės išrenkamas antrasis tamada – atsakovas. Taip pat pageidautina neprastesnis už aną. Kai svečiai susirenka į pobūvių salę, tamados pradeda varžytuves, tostas keliamas po tosto, o svečiai plojimais parodo, kuris tamada šaunesnis ir iškalbingesnis. Po 5-6 tosto į salę įeina jaunieji: svečiai jų laukia jau šiek tiek įkaušę ir įsilinksminę. Jaunieji sustoja ant specialios pakylos, ar kambario kampe, prie atskiro stalo. Tuomet prasideda vadinamasis „užrašymas“. Svečiai ima dovanoti dovanas, dažniausiai pinigus. Dar prieš keletą metų buvo laikytasi tradicijos užrašyti į specialią knygą kiek kuris svečias padovanojo pinigų. Tuomet ateityje jauniesiems niekada nekils bėdų prisiminti kiek kam turėtų padovanoti jie.
Vakaro pabaigoje, po 33 tostų, laimėjęs tamada apdovanojamas karvės galva arba užkeptu visu ūgiu avinėliu, o pralaimėjęs tamada gauna jautienos išpjovą arba šviežią upėtakį.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Vestuvės Tbilisyje |
Pačios vestuvių tradicijos keičiasi Gruzijoje kartu su visuomene, tačiau piršlių pareigos, šeimos pritarimas ar nepritarimas, tekėjimas po kelių pažinties savaičių ar mėnesių, nekaltybės saugojimas ir vedybos iš išskaičiavimo – visa tai dar gana populiaru šioje Kaukazo kalnų visuomenėje.
