Kaukazo estafetę perduodame jums. Keliaukite, kopkite ir leiskitės nuo kalnų, maudykitės, ragaukite – Gruzijos užteks visiems. Juo labiau kad nebrangius skrydžius į šią šalį siūlo „AirBaltic“ bei „Estonian Air“. Tada pabaigai koncentruotai pateiksiu praktinių patarimų, ko tikėtis, ko ieškoti ir kaip keliauti Gruzijoje. Viliuosi pravers.
Pinigai
Vienas gruziniškas laris vertas 1,5 lito, tad skaičiuoti kainas šioje Kaukazo šalyje nėra taip sunku. O jos, perkant protingai ir derantis, kol kas dar tikrai mažesnės nei Lietuvoje. Už 15 larių Tbilisio restorane galima tikrai skaniai prisikirsti įvairaus maisto (trigubai daugiau ir natūraliau nei Lietuvoje). Turguje daugelis daržovių kainuoja 1 larį už kilogramą, vaisiai net ne sezono metu įkandamos kainos, tad vasarą vynuogių, persikų, arbūzų mylėtojams čia tiesiog rojus. Nakvynė taip pat svyruoja nuo 10 larių nakčiai žmonių namuose, 20 larių nakvynės namuose iki 50 larių padoriame viešbutuke.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Šitiek maisto produktų nusipirkome už 60 litų Zugdidžio turguje |
Mėnesį šioje šalyje galima pragyventi ir už 700 litų (Reginos patirtis), o keliaudami per visą šalį, valgių, gyvenimo, pramogų ir transporto išlaidoms reikės apie 2000–3000 litų mėnesiui. Priklauso nuo poreikių. Miegant vien viešbučiuose ir valgant vien restoranuose tikriausiai ir 5000 litų neužtektų.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Kambarį štai su tokia virtuve už 20 larių galima nakčiai išsinuomoti šalia Kazbegio kalno |
Transportas
Tik iškėlus koją iš Tbilisio oro uosto, jūs turite kelis pasirinkimus – taksi, traukinys arba autobusas. Susisiekimas su miestu iš tiesų neblogas. Neseniai įrengto traukinio kaina važiuojant iki miesto tėra 60 tetrių (apie 90 centų).
Su autobusais dar paprasčiau – nuo 8 iki 23 val. vakaro 37 maršruto autobusas jus nuveš tiesiai į centrą, Rustavelio prospektą. Na, o jei turite daug bagažo arba atkeliavote labai anksti ryte – lieka vienintelė išeitis – taksi. Oficiali taksistų kaina iki miesto centro – 30 larių (apie 45 litai). Vis dėlto nepamirškite, kad atvykote ne į Vokietiją – geriau pasiderėję tikrai rasite mašiną už 20 larių, o jei būsite pakankamai kieti, tai ir už 15 nuveš.
Išsinuomoti automobilį geriau paieškoję Tbilisyje tikrai rasite kur. Kol kas tokios paslaugos Gruzijoje dar neįprastos – greičiau jums pasiūlys taksistą su automobiliu, vis dėlto daugėjantys turistų ir užsieniečių srautai verčia gruzinus pasitempti ir imtis naujų verslų. Vieną dalyką jie tikrai padarė patogų – turistų informacijos centrai modernūs, matomi, o užsukę į juos bet kurioje Gruzijos vietoje iš karto gausite informaciją ir apie automobilių nuomą ir apie lankytinas vietas.
Egzotiškiausia transporto priemonė tikriausiai galėtume vadinti „maršrutka“, kurios vairuotojai savo vairavimo įgūdžiais stebina (šiurpina) net ir pačius gruzinus. Tomas Marcinkevičius savo pasakojime apie Kutaisį jau užsiminė apie neoficialias važiavimo „maršrutkoje“ taisykles. Jis pataria užsiimti vietą iš anksto, nežiūrėti pro langą, pasitikėti ir beprotiškiausiais vairuotojo sprendimais bei nekreipti dėmesio į įkyrius bendrakeleivių įpročius (pvz.: rūkymą autobuse). Užtat pigu ir greita!
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Žymioji maršrutka |
Nusprendę keliauti per visą šalį, pavyzdžiui, nuo Tbilisio iki jūros, nepamirškite ir traukinio. Nors ir lėtai puškuoja per kalnus, tačiau šis garvežys romantiškai sutaupo nervų ląstelių.
Gamta
Lopinėlį žemės gruzinai tiki gavę iš paties Dievo. Pirmiausiai tai kalnų žemė, kurioje mikroklimatas, augmenija ir žmonių gyvenimo būdas priklauso nuo kalnynų. Švelnus klimatas, trumpa žiema (tik šiemet ji buvo atšiauresnė) ir vis kitokie vaizdai važiuojant iš vienos kalno papėdės į kitą. O kur dar žuvų pilnos upės, slėniai apaugę vynuogynais ir uolos aplietos mineraliniais šaltiniais. Stovyklaujantieji vieni gamtoje, turėtų atsiminti, kad Gruzija ne Lietuva – ten pilna ir vilkų ir kitų laukinių gyvūnų, o susigundęs skaniais vakarienės kvapais gali atpėdinti ir lokys.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Rami oazė Megrelijoje. Pasakiško grožio kriokliai ir upės baseinėlis |
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Krioklys Megrelijoje |
Jei norite važiuoti prie jūros, Gruzija ne pati tinkamiausia šalis. Ypač atsiskyrus Abchazijai, Gruzijoje nebeliko įspūdingo pajūrio. Tačiau pasimaudyti galite Turkijoje, Egipte, Graikijoje, o atvykus į Kaukazą svarbiausia kalnai. Žinoma, jei jums patinka vasarinis Palangos knibždėlynas, gana panašus savo žmonių masėmis ir paslaugomis Batumis jūsų lauks išskėtęs rankas
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Tyla ir ramuma kol kas geriausia, ką gali pasiūlyti Anaklija |
.Žmonės
Iš esmės kalnuota gamta ir suformavo ūmų, kietakaktišką, lėtą, sustabarėjusį, svetingą ir nuoširdų gruzinų charakterį. Jie kalba garsiai – matyt, antraip balsas dusliai paskęstų tarp kalnų keterų. Jie vaišina daug, matyt, dėl to, kad anksčiau per kalnus nedaug kas užsukdavo, tad svečias – šventas reikalas. Jie lūkuriuoja, stoviniuoja, atideda kitai dienai, tikriausiai dėl to, kad „kalnai juk dar negriūna“. Jie be galo tiki Dievą, tradicijomis, net jei pastarosios senokai prasilenkia su realybe. Kaip bebūtų viską gruzinai daro nuoširdžiai.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Turgaus pardavėjai. Linksmi personažai. Visi seniai pabuvoję Lietuvoje |
Ir tik turizmas, vis didėjantys keliautojų būriai ir pinigų krūvelės mirguliuojančios akyse, prideda gruziniškam mentalitetui šiurkštumo. Svečias, kai jis atkeliauja vos ne kiekvieną dieną, jau patampa nebe svečias, o klientas. Turistas (nesvarbu, ar jis amerikietis, ar lietuvis) ir tėra turistas, iš kurio galima visur paprašyti daugiau pinigų. Dažnai nebepadeda ir frazė „iš Pribaltikos“. Juo labiau jei nekalbi rusiškai.
Tbilisis, beje, išimtis. Čia rasi visko ir žmonės pripratę prie atvykėlių. Pavyzdžiui, vienų nakvynės namų sostinėje šeimininkas Koka mums, kaip savo draugams, suteikė stogą virš galvos visai savaitei. Nepaėmė nė lito. Franko Sinatros dainas traukiantis gruzinas, dirbantis oro uoste skrydžių operatoriumi, o laisvalaikiu prižiūrintis hostelį – puikus gruziniško svetingumo ir modernios jaunimo kartos pavyzdys Gruzijoje.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Gruzino Kokos įkurtame hostelyje Tbilisyje nuolat bruzda žmonės |
Vis dėlto per mėnesį kelionių pykausi su ne vienu „maršrutkos“ vairuotoju ar pardavėju dėl teisingos kainos. Viso to kulminacija tapo ginčas Gudauryje, slidinėjimo kurorte, kur vietoje 5 larių (puikiai žinojau kainą) vairuotojas paprašė 10-ties. Atsistoję sniegynuose ginčijomės gal penkias minutes, nes nusileisti po dešimties smulkių apgaulių nebenorėjau iš principo. Nebeištvėręs ir negavęs savo „turistinio užmokesčio“ augalotas gruzinas, staiga užsimojęs iš peties, man tėškė užmokėtas monetas tiesiai į nosį ir pinigams vis dar skambant ant asfalto nurūko nepaėmęs nė lario.
Tad gruziniško žmogaus mentalitetą gal taip ir pavadinčiau: arba viskas, arba nieko. Jei švenčia tai tiek daug, kad nedaugelis ištvertų. Jei daro verslą, tai taip, kad uždirbtų iš karto trigubai daugiau pinigų. Tačiau jei tik kažkas nepavyksta, tada susikiša rankas į kišenes ir su cigarete dantyse stoviniuoja gatvėje nieko neveikdamas. Žinoma, nepamiršta pasiskųsti, kaip viskas blogai.
Teisybės vardan, reiktų pasakyti, kad kol kas kalbėjau apie gruzinų vyrus. Moterys šį tarpą tarp „viskas arba nieko“ ir stengiasi užpildyti. Jos gali būti tylios ir nuolankios, jos gali krykštauti kaip tik gruzinės ir sugeba, tačiau jos visada padės ir pagelbės prašalaičiui, pasirūpins keliautoju ir dar lauknešėlį įdės. Jos ir darbus dažnai visus buityje nudirba, neretai ir pinigus namams atneša.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Boržomyje mus priėmusi gruzinų šeimyna |
Kartu sudėjus išeina egzotiškas vaizdas, kuris (kad ir kaip Lietuva ir Gruzija draugautų) gana stipriai skiriasi nuo lietuviško mentaliteto. Bet juk dėl to ir keliaujame, kad pasidžiaugtume kitokiais nei mes patys.
Maistas
Apie gruzinišką maistą rašomi ištisi knygų skyriai. Galiu pažadėti, kad grįžus po atostogų Gruzijoje galėsite suvalgyti dvigubai daugiau nei iki kelionės. Skrandis išsitempia pirmiausiai dėl to, kad užsisakius restorane porciją maisto, gausite vos ne dvigubus lietuviškus pietus. O ir svečiuose sėdint nemandagu palikti valgio. Šeimininkė, žinoma, pasistengs jums apsunkinti jūsų mandagumą nešdama dar ir dar. Be to, visada pridės: „Čia mes pietums tiek be problemų suvalgom.“
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Net ir per menkiausias vaišes Gruzijoje nukraunami stalai |
Viskas standartiškai prasideda žalumynais, kurių gruzinai vartoja įvairių ir daug – nuo petražolių kuokštų iki žolės smagiu pavadinimu „džon-džoli“. Salotos su agurkais, pomidorais ir trintais graikiškais riešutais, pagardintos kaukazietiškais prieskoniais, taip pat įsimins ilgam.
Prašydami sriubos būkite atsargūs. Charčio – aštri, riebi, su mėsos kulkšnimi lėkštėje ir jos be galo daug. O po tokios juk dažniausiai laukia dar trys patiekalai. Kitokių sriubų gruzinai ir neįsivaizduoja. Vienas gruzinas bičiulis Lietuvoje, pamatęs jam pakištą lėkštę buljono, pagalvojo, kad tai pokštas. „Stiklinė skysčio ir viskas?“.
Užkandžiams žymieji chačiapuriai. Visuose turistiniuose lankstinukuose šis patiekalas pristatomas kaip „gruziniška pica“. Tai speciali, bet gana paprastai paruošiama tešla, užkepta sūriu. Tešlos ir sūrių variacijos skiriasi priklausomai nuo regionų. Vienas įsimintinų chačiapurių, kurį ne visi išdrįsta paragauti – adžaruli. Laivelio formos kepinyje su sūrių ant viršaus įmuštas žalias kiaušinis. Karštas pyragas, lydytas sūris ir vos vos pašutęs kiaušinis tikrai kvepia ir atrodo skaniau nei galėtumėte įsivaizduoti. Svanetijos kalnuose, kur žmonės nuo seno valgo daug mėsos, yra ir chačiapuris su jautiena – kupdaris.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Chačiapuriais užkandžiaujama visur ir visada |
Nors gruzinų virtuvė neįsivaizduojama be mėsos, vis dėlto vegetarai čia ras daug skanių patiekalų. Pirmiausiai tai pupelės. Jų troškiniai ir pyragaičiai pagardinti tais pačiais kaukazietiškais prieskoniais ir žalumynais maistingumu ir skoniu nenusileidžia mėsai. Badridžani aprašymas skamba gana karališkai: keptų baklažanų suktinukai su riešutų ir prieskonių kremu bei granatų sėklomis. Skonis irgi karališkas. O Megrelijos žemėje gaminamas gebžalija (kefyras/jogurtas sumaišytas su sūrio gabaliukais ir mėtomis) atgaivins ir pasotins kiekvieną. Čia paragavau ir pačių skaniausių pievagrybių, užkeptų sūriu.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Sūriu užkepti grybai |
Visgi gruzinų gyvenimas neįsivaizduojamas be mėsos. „Kak bez miasa?“ – paklaus padavėjas, jei paprašysite ko nors be mėsos. Gyvenimas be mėsos ir vyno – ne gyvenimas. Kaip bebūtų šašlykų mitą asmeniškai aš Gruzijoje sugrioviau. Jei pateksite į avino ar jautuko skerdimą, tikiu, paragausite mėsos, tirpstančios burnoje, tačiau užeigose ir restoranėliuose gruzinai nepersistengia – turistams pačirškina lašinių su trupučiu kumpio aliejuje ant keptuvės ir pateikia kaip šašlyką. O kai pagaliau gavau keptų ant iešmo – jie buvo ne ką geresni nei Lietuvoje sodybos kieme pasikepti.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Avys ir karvės ypač kalnuose auginamos kiekviename kieme |
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Užkandžiai prieš pietus: daržovės, chačiapuriai, grybai ir chinkaliai |
Tad geriau nesivaikykite šašlyko, nes tas pats iš Turkijos atkeliavęs kebabas įvyniotas lavaše ar milžiniški koldūnai – chinkaliai tikrai daug labiau pamalonins jūsų gomurį arba bus iš tiesų nauja patirtis.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Chinkaliai |
O skaniausio patiekalo titulą Gruzijoje atidaviau chmeruli vištai. Troškinta svieste ir majoneze su česnakais moliniame inde minkšta vištiena galėtų sugundyti ir vegetarą. Net dabar, kai rašau šiuos žodžius seilės renkasi... Einu valgyti.
Susitiksim Kaukaze, Afrikoje, Pietų Amerikoje ar dar kurioje nors vietoje. Ir iš naujo tampysime už ūsų šalių kultūras, bandysime valgius ir gilinsimės į vietines tradicijas. Tikimės visuose „Įstrigę Kaukaze“ tekstuose pasisėmėte įkvėpimo, sužinojote daugiau naujo apie Gruziją, užsimanėte ten nuvykit ar tiesiog smagiai praleidote laiką prie kelionių aprašymų.
