Dimą sutikau senamiestyje, ant gatvelės kampo: prilaikomas draugo, vietinis rusas skaniai ir gausiai vėmė. Palaukiau proceso pabaigos ir paklausiau kelio. Carizmo metu vystyti miestai, tokie kaip Odesa ar Batumis, pasižymi „gardelės“ išplanavimu, t.y., panašaus dydžio kvartalais ir besikryžiuojančiomis gatvėmis. Bet kai galvoje nėra kompaso... Taip ir apsukau ratą: Dima stovėjo, rūkė. „Neturi kur nakvot, bratan?“ Neturiu. „Einam pas mane.“ Davai.
Į girto Gruzijos ruso gyvenimo filosofijos paskaitą sunku įsiterpti. Sėdėjome ant banko laiptelių, rūkėme raudonas „Pirveli“, traukėme „Natakhtarį“ iš „bambalio“. Šlykščios gruziniškos cigaretės ir už „Šnekorių“ prastesnis myžalas, reklamoje vadinamas alumi. Geriausiai išleisti penki lariai gyvenime. Svarbiausia – kad tarp bachūrų (vaikinų) viskas būtų normaliai. „Jei nori tiolkos (merginos), reikia prieit ir tiesiai pareikšti pretenzijas, ypač jei ana truputį bliadujat (yra seksualiai laisva); darkart jie man pakiš tokios degtinės, prisiekiu, ubju (pareikšiu rimtą nepasitenkinimą)...“ „Oi, Dimočka, kiek tu gali tų prašalaičių vedžiotis...“, – dejavo namų šeimininkė, o aš griuvau į vielinę lovą salsvai prasmirdusio kambario kampe. Visai šalia knarkė Dimos dėdė Merabas. Ryte Merabas man tarė: „Užsirašyčiau numerį, bet telefonas dabar lombarde.“
Teta ir berniukas
Toks štai tas Batumis. Iš vienos pusės labai dimiškas, iš kitos – baisiai gražus miestas. Mėlynoje jūroje nardo tikri, laisvėje gyvenantys delfinai, už rankų susikibę promenada žingsniuoja porelės. Miestas kvepia vakarietišku (tegul ir dirbtiniu, kapitalizmo laboratorijose be griaustinio išgrynintu) ozonu, gruzišku chačapuriu, rusiškais agurkais, turkiška arbata ir tarybiniais arbūzais tuo pačiu metu. Katalikų bažnyčia, stačiatikių cerkvės, mečetė, madingas progresyvaus jaunimo baro filialas (tiesiai iš Tbilisio), pastelinė violetinė tarybinė lauko kavinė, aukso vilnos statula, muzikinis fontanas ir gausybė šavarmų kioskelių, įkyrūs taksistai ir pagrindinis turgus su savo stalovojom (užeigomis). Libaniečių restoranas, modernios judančios statulos, didysis užmojis – sidabrinis falo formos apžvalgos bokštas, itališko stiliaus Piazzos aikštė, neonai, siauros akmenimis grįstos gatvelės ir... ir kaipgi be jų: viešnamiai.
Tą savaitgalį pylė lietus: Batumyje tai įprasta, palyja beveik kasdien. Buvo nueita daug kilometrų paplūdimiu siurbčiojant brendį iš plokštutės, buvo pavalgyta šašlyko ir išgerta alaus, buvo pamatyta viskas, ką reikėjo pamatyti ansktyvo pavasario pilkumoje.
Juodaodis savanoris D. tapo paskutine viltimi išlenkti po bokalą anglakalbėje erdvėje. Boksininko sudėjimo niujorkietis atidarė man mažyčio baro duris: „Žinai, Batumis nėra toks konservatyvus, kaip kad tau pasakoja apie Gruziją...“ Praėjo penkiolika minučių, D. paskambino vietinė mergina, „tu sumokėsi?“, – tepaklausė jis ir išskubėjo. „O jei norisi, tai ten kitam kambary ir mergaičių turim...“, – sučiulbo baro savininkė. Ot bjaurybė – akivaizdžiai lojalus klientas! Maž nuolaidą už naują mėsą gaus?
Pirmąjį vizitą į viešnamį įsivaizdavau kiek kitaip. Netrukus link staliuko atplaukė iš pažiūros trisdešimt penkių-keturiasdešimties rusiškos išvaizdos darbuotoja. ? Taigi. „Oi, berniuk, gal pašokam?“. Ir iš tikrųjų pasijaučiau kaip berniukas: užsimaniau porcijos plombyro ledų, žaislinės mašinėlės ir saugaus kampo, kuriame nereiktų įrodinėti savo vertės bei atsimušinėti nuo komercinių pasiūlymų. Bet teta jau klestelėjo šalia ir puolė glėbesčiuotis. Paėmė mano ranką ir, man nerangiai priešinantis, uždėjo tiesiog sau ant krūties: „Jauti, kaip man širdį skauda: tai vien iš meilės tau!“
... „O po kiek pas jus alus?“, – tepaklausiau, numečiau šešis larius ir spaudžiau atgal į lietų. „Tai namo nepalydėsi?“, – išgirdau juoką užverdamas duris. Tokį moteriškai įžeidų, kokiu sugeba juoktis tik teta ankštoje palaidinėje iš mažo drovaus berniuko. Gal kitąkart, kai sielą užplūs iš tikrųjų gliti, salsvu vargetos ir primiegotos bendrabučio lovos kvapu prasmirdusi tamsa, kai norėsis išduoti ne tik savo paties, bet ir visos likusios žmonijos principus – gal kitąkart...
Purvo!
Viešnamiai, sako vietiniai, Batumyje atsirado po naujosios turkų ekspansijos į Šiaurės Rytus. Kratosi atsakomybės, niekšai, kratosi kaip reikalas. „Ten jos visos turkės arba rusės,“, – dievagojosi. Oto, lyg tai iš tikrųjų turėtų esminės reikšmės. Uostas yra uostas, kurortas yra kurortas, rusiška dvasia yra rusiška dvasia. Būtent šios purvo vonios keistai, bemaž nesuprantamai pavertė Batumį antru miestu Gruzijoje po Tbilisio – ir ne tik gruzinų, bet ir mano galvoje. Savaitės ir mėnesiai mažose gruzinų bendruomenėse, suriktuotame – tegul ir nuo apačių – gyvenime, prailgsta. Vienodai juodi drabužiai, tvarkingas alaus gėrimas prie staliukų palei gatvę, „laisvėje“ įkalinti elgesio kodeksai šeimoje ir mokykloje, vakarai prie televizoriaus ir nardų lentos, paskalos apie menkiausius kaimynų paklydimus, privalomas džiaugsmingumas, tie patys tostai nesibaigiančiuose baliukuose...
Priimtinumas: štai nuo ko galima truputį atsipalaiduoti Batumyje. Jūros ošimas, palmės, delfinai, pasienis, net islamo įtaka Adžarijoje išlaisvina taip pat, kaip ir bareliai rūsiuose, jaunimėlis su gitaromis parkuose, laužai paplūdimyje šiltomis naktimis. Batumyje vyną mes perkame parduotuvėje ir užkandame jį bulvių traškučiais: nes natūralūs, naminiai produktai, kaip ir natūralūs, naminiai žmonės mums jau va čia, baigia užknisti negyvai. Duokite mums plastikinių butelių, iki kaklelio pilnų E 621! Daugiau pseudovakarietiškos architektūros, kur jūsų narkomanai, vertelgos, alkoholikai ir mafijozai?! Mūsų laisvei trūksta kekšiškai apsirėdžiusių natašų ir treninguotų pašų – kad būtų kam į parankę įsikabinti.
