Prie mažytės krosnelės mokytojų kambaryje per „langą“ rankas šildomės dviese: aš ir rusų kalbos mokytoja Tamuna, viena jauniausių Tkibulio antrosios vidurinės darbuotojų. „Tbilisis man nelabai. Man labiau Kutaisis,“ išėjo iš kalbos. Kodėl? „Tbilisis pernelyg tarptautinis. Va Kutaisis – tai tikras gruziniškas miestas.“ Tai tik patvirtino mano spėjimus: antras pagal dydį miestas, istorinė „etniškai gryna“ sostinė šalies viduryje, paknopstomis bėganti paskui vis metropolėjantį Tbilisį. Sveiki atvykę į Gruzijos Kauną!
Keliai keleliai
Kutaisis be konkurencijos tapo ir mano širdžiai artimiausiu: ne iš meilės, o iš reikalo. Tiesiog fiziškai arčiausias į normalų panašus miestas – vadinasi, jei trūksta laiko ar pinigų, o gyvenimas Tkibulyje jau grasina psichinei sveikatai, metas pulti į Kutaisio glėbį. Pastarąjį nuo manęs skiria apie 30 kilometrų arba tiesiog du kalnai: aukštyn, žemyn, tolygiai, vėl aukštyn ir žemyn, ir mes jau vietoje.
Tuos kalnus tarp Tkibulio ir Kutaisio traukinys keliauja tris (!) valandas. Už tokio dalyko kaip traukinys buvimą tkibuliečiai turi būti dėkingi anglių pramonei: geležinkelių žemėlapyje ši atšaka atrodo itin našlaitiškai. Nepamainoma patirtis: viduje kvepia karvėmis, prakaitu, bedarbyste ir dužusiomis viltimis, bet kėdės patogios – miegasi saldžiai. Mažytis pakabintas televizoriukas rodo DVD stebuklus: prasčiausios rusiškos ir gruziniškos muzikos popuri arba tipiškiausią amerikietišką bojavyką. Stathamas štai, begelbėdamas patetiškai pasenusį De Niro, veltui nugalabijo aštuonis žmones; bet tai ne bėda, vistiek visi buvo arabai. Raumenėlis geriečio veide nesudreba. Pasnaudus ir pasimėgavus laisva blogos televizijos tėkme, galima išeiti į tambūrą. Pats kiečiausias pasaulio traukinys pukši tiesiog palei kalnų viršūnes. Stovi, rūkai, iš lėto leidžiasi sutemos, o prieš akis – visi šiaurinės Imeretijos kalnynai, o po kojomis – mažiausiai poros šimtų metrų praraja.
Netriuvojantys grūdasi į kitą legendinę transporto priemonę: maršutka (taip, be „r“: gruzinų kalboje yra keturios garso „ch“ rūšys, bet „ršr“ jiems pasirodė per sunkiai ištariama) užtrunka vos pusantros valandos. Kiekvienam Tkibulio vairuotojui prisukčiau po medalį: serpantinuose jie tiesiog bebaimiai. Vietose, kuriose man stojasi šlaunų plaukai, jie dar sugeba ir gestikuliuodami šnekėtis su kaimynu. Keli patarimai papuolusiems į šią transporto priemonę: 1) užsiimkite vietą iš anksto 2) jaudinimusi nieko nepakeisite: geriau neužsiimti žiūrėjimu pro langą, tuo labiau – žemyn; patogiai įsitaisykite, jei nervai nelaiko – užsimerkite ir atsiduokite į likimo rankas 3) ne, dviejų juostų kelyje lenkti BMW, kai priekyje už 50 metrų ūkia vilkikas, nėra nenormalu 4) taip, tas dėdė ką tik autobusiuko viduje užsirūkė „Primą“ be filtro, ir jo pavyzdžiu greitai paseks dar keli keleiviai.
Antrasis miestas
 |
| B.Tilmantaitės nuotr./Tas pats Kutaisis dieną |
Atotrūkis tarp Kutaisio ir Tbilisio – milžiniškas. Penkis-šešiskart mažiau gyventojų turinti Imeretijos sostinė gerokai prisnūdusi, ypač vėsiuoju metų laiku: vakare miestas kaip iššluotas. Ar iš Tbilisio perkeltas parlamentas padės atsigauti? Reikia tikėtis. Senamiesčio vinis – penkiasdešimties metų senumo funikulierius į kalvą, ant kurios – atrakcionų parkas. Šalia visų karuselių ir velnio rato gyvena liūdniausia pasaulio meška. 4 kvadratiniai metrai naudingo ploto už mėlynai dažytų grotų: toks ir gyvenimas. Su žmogaus teisėmis Gruzijoje sunku, o apie gyvūnų teises varpai skambino, bet iš kurios pusės – velnias žino.
Senosios karalių sostinės centre, mielame parkelyje – puošnus Kutaisio operos teatras. Jame pirmąkart ir buvau operoje: Kolumbijos žydas Jonathanas, šiuo metu mokytojas istoriniame Gelačio kaime, prasivedė. Po penkiolikos minučių supratau, kad pastatymas apie uždraustą kilmingų gruzinų meilę. Dar po penkiolikos minučių supratau, kodėl iki šiol nebuvau operoje ir kodėl apskritai tai ne man. Atsakęs į visus „kodėl ne?“ spaudžiau iš ten, nelaukdamas pirmųjų kindžalų ištraukimo. Tuo labiau, kad parke išlikusi visiškai tarybinė kavinukė, žiauriai primenanti Sereikiškių parko rotundą – bene autentiškiausia ir pigiausia vieta alui ir chačapuriui visame mieste.
 |
| B.Tilmantaitės nuotr./Kutaisio centras |
Naujasis Kutaisis – tipiški, bet labai mieli, Antakalnio ir Savanorių prospekto hibridą primenantys daugiabučių rajonai. Ironiškas šio tikrojo gyvenimo centras – „McDonald‘s“ „restoranas“, į kurį per visą miestą veda žali kelio ženklai. Čia ir didžiulis turgus, ir pagrindinė maršutkų stotis, ir kelių į Tbilisį bei Batumį sankryža, ir gausybė laimingo gyvenimo derinių: lošimų salonas/kazino, o šalia – lombardas. Praeitojo amžiaus istoriją puikiausiai atspindi milžiniškos mozaikos ant daugiabučių. Kosmonautai, drąsiai į šviesų rytojų – o jis toks šviesus, kad reikia net plaštaka akis pridengti – žvelgiantys komjaunuolis ir komjaunuolė, vietoj postamento – KAZ (Kutaisio avtozavodo?) sunkvežimis.
 |
| B.Tilmantaitės nuotr./Draugų susibūrimas |
Linksmasis alkoholizmas
„...and the wine flows free“ (...ir tegu vynas liejasi laisvai) – tokiais paskutiniais žodžiais Suliko ir Mediko svečių namus/hostelį pristato „Lonely Planet“ gidas. Imeretijos – ir ne tik – anglų kalbos mokytojams Suliko ir Mediko – tiesiog antrieji namai. Kas savaitgalį Tbilisio gatvės skersgatvyje anšlagas, ir ne veltui. Suliko, vienas smagesnių mano sutiktų girtuoklių, mažytis seneliukas amžinai tuo pačiu „kalėdiniu“ megztiniu, kiekvieną svečią pasveikina garsiu „O-oo!“ ir rankų trynimu. „Lite lite“ (little little; truputį truputį) aidi per visą namą, maisto, čiačios ir vyno užtenka ir mokytojams, ir šveicarų keliauninkams, ir vis dažniau užsukantiems „samurajams“. Taip Suliko vadina japonų turistus, jiems turi paruošęs specialų, mažytį ragą.
Gėrimas iš ragų, vachtanguri (gruziniškas „bruderšaftas“), pozavimas su kindžalais, taurės sukiojimas, kėlimas dantimis išspaudus špagatą ir vyno vartojimas per delno plyšį, šimtametė nardų lenta, svečių palikti gidai po Gruziją įvairiomis kalbomis ir gausybė jaunystės nuotraukų. Suliko praveda visą linksmojo alkoholizmo pagrindų kursą, po kurio vėlyvą šeštadienio rytą – kaip taisyklė – prie ilgojo stalo stiklinėmis akimis smakso, su pagiriomis kovoja ir „lite lite“ tvirtą „ara“ (gruziniškas „ne“) taria britai, amerikiečiai, japonai, olandai, šveicarai ir vienas kitas pribaltikeli.
„Santuoka – tai karas,“ atsidūsta Suliko žmona Mediko. Kol Suliko rūselyje, „tėčio kambarėlyje“ miniatiūrinėje vonioje maišo savo skystimus, Mediko laiko visus keturis namų kampus. Nepatinka geraširdei, be laiko pražilusiai, amžinai besišypsančiai moteriai šitas alkoholizmas, o svečiais, tuo labiau mokytojais, rūpinasi kaip savo vaikais. „Tik jūs, vaikinai, daugiau negerkite, jau jums gana,“ išlydi mus į miestą. Kalbantys rusiškai tuoj pat būna paskiriami visos rujos prižiūrėtojais: dažniausiai tai aš, olandas-britas Sebas ir rusų kalbą studijavusi amerikietė Saročka (Sarah). Sūnus – namų gėda, trisdešimt šešerių, o vis dar nesusituokęs. O štai dukra vestuves atšoko būdama... keturiolikos. „Čia kaip?“ atvimpa mums žabtai. „Labai gera mergaitė buvo, labai graži, ėjo iš mokyklos, ją pagrobė ir – susituokė,“ labai paprastai paaiškina Mediko. „Kuriais tai metais buvo? Ak taip, 93-aisiais...“
Banditai, regbis ir pasąmonės klystkeliai
Aš, Sebas, kanadietis Andy ir amerikietis Shae (tikrasis vardas – Jamesas III; ko tik tėvai nesugalvoja vaikams kankinti): visi palinkę virš alaus bokalų barelyje netoli savivaldybės. Pusė trijų nakties, šeštadienis. Devyni gruzinai keičia stiklines baro duris. Dirba maždaug vienas su puse, likęs aštuonetas, suformavęs patarėjų komisiją, rūko, bado pirštais, mostaguoja rankomis, šūkčioja ir aikčioja. Kurtinamai dūzgia betono pjūklelis, taukši plaktukai, džeržgia langai.
 |
| B.Tilmantaitės nuotr./Kutaisis naktį |
„Daugiau į „Barą prie Baltojo tilto“ aš nenoriu,“ rėkia Sebas. „Aš irgi,“ rėkiu atgal. Ten buvome vakar: pora gerokai pakaušusių, mafijozus primenančių (kaip vėliau paaiškėjo, ne iš dyko buvimo) gruzinų niekaip negalėjo nustori mus vaišinę pigiu brendžiu. Mintyse lenkiu pirštus: po to buvome vienintelėje normalų, į įprastą gruzinišką birzgalą nepanašų alų tiekiančioje aludėje, žiūrėjome futbolą. Tada ieškojome barelio, kuriame Kutaisyje mokanti amerikietė šventė savo įseserės 13-ąjį gimtadienį. Ten sužinojome, kad vaikams gerti Gruzijoje galima – ne tik įstatymiškai, bet ir socialiai. Dar sutikome kitą gruziną, kuris metus dirbo Anglijoje. Tiek vyro bučiuotas ir myluotas gyvenime dar nebuvau buvęs. Paskui bandėme įvijais laiptais užkilti į Operos teatro bokštelį, bet išlindo piktas sargas. Galiausiai šiaip ne taip, pro priparkuotą katafalką, užkilome namo: griežtai atsisakėme išgerti su laidotuvių dalyviais.
 |
| B.Tilmantaitės nuotr./Laiptai namo |
Blogiausia, kad šiandien taip ramiai pas Mediko pareiti nebeišeis: įkalnėje sutiksime Kotį, stambų bernioką iš Kutaisio. Norėjo tapti regbininku, buvo universiteto komandos lyderis Tbilisyje, bet susižeidė kelį ir – labai gali būti – visa karjera šuniui ant uodegos. Užsuksime porai taurių, liksime nakvoti. „Važiuojam susipažinti su mano tėvu,“ pažadins mane ankstų rytą Koti – kompanionai jau bus apdairiai pasiplovę. Susipažinti tai susipažinti: tavernoje sėdėsime šešiese: Koti, jo tėvas, trys draugai ir aš. Gal svečiui alaus iš ryto? Alaus... Tai pakelkime taurę vyno! Pakelkime... Padavėja, butelį degtinės! Na, jei jau...
 |
| B.Tilmantaitės nuotr./Gal užkąsti? |
Taip vidurdienį, palaidu liežuviu suzlebizavojęs atsiprašymą ir atsisveikinimą, išeisiu iš tavernos ir pasileisiu į tikrąjį, pasąmoninį Kutaisio pažinimo turą. Po gruzinski: stiklinėmis akimis, linguojančiomis kojomis ir be jokio krypties jausmo. Eisiu gatvėmis, kurios lyg kažkur matytos, bet tikriausiai ne šitam gyvenime; pro akis plauks tos sovietinės mozaikos, palmės, skverai, baisiai nepažįstami veidai; lyg išsigelbėjimo ieškodamas lįsiu į įdomius skersgatvius; svyruodamas ir šiek tiek gėdydamasis savęs paties klausiu kelio; sėsiu į atsitiktines maršutkas ir autobusus, suksiuosi po Kutaisį ratais, snausdamas ant atkaltės; patirsiu visas nelinksmojo alkoholizmo negandas ir gėdas, kol galiausiai surasiu dalelę savęs prie „McDonaldo“, apvaizdos padedamas nusigausiu iki išganingos Tkibulio maršutkos ir, sau prižadėjęs daugiau taip niekada niekada niekada nedaryti, palaimingai pramiegosiu abudu kalnus namo.
 |
| B.Tilmantaitės nuotr./Viskas liejasi |
