Ir klajojimą, „kuprinėjimą“, tranzavimą, ir laikiną gyvenimą kurioje nors labai į gimtąją nepanašioje šalyje aš vadinčiau tiesiog „keliavimu“. Skirtingi būdai – labai skirtingi rezultatai. Kai nusprendi kuriam laikui nusimesti kuprinę kokiame nors dar nepažįstamame kambaryje ir nusibraukti kelio dulkes nuo batų, iš dalies atiduodi dalį laisvės, kurią taip stipriai jauti klajodamas. Ši auka – gana kilnus ritualas, nes dalį laisvės aukoji ne šiaip kam nors, o būtent tiems žmonėms, tam miestui, tai šaliai, kurioje dabar laikinai gyvensi. Aukoji tam, kad patirtum viską vos vos giliau, kad nebūtų tai vienos nakties nuotykis, o bent jau atostogų romanas. Kad, kaip sako anglai, matytum, kaip ant duonos tepamas sviestas.
 |
|
Bertos Tilmantaitės nuotr./Virtuvė ir gyvenamasis kambarys |
Baltos duonos paplotėliai su sviestu yra tai, ką gruzinų šeimyna, kurioje gyvenu, man siūlo pusryčiams. Jau keliasdešimt rytų kartojasi tas pats mažytis gruziniškas spektaklis: man siūlo valgyti. Aš atsisakau, nes duona su sviestu tikrai ne mano mylimiausi pusryčiai, bet meluoju, kad apskritai nevalgau pusryčių. Močiutė kraipo galvą ir juokiasi, kol aš geriu arbatą, kurioje cukraus daugiau, nei arbatos. Kai paklausiau, kodėl, mano įtėvis atsakė: „Tai negi gersi karštą vandenį?“. Aukoju ne tik laisvę, bet ir normalius pusryčius, vien tam, kad būčiau čia, Tkibulyje, ir šaltoje antroje vidurinėje mokyčiau vaikus anglų kalbos.
Miestas
 |
|
Bertos Tilmantaitės nuotr./Tkibulis |
„Mane paskyrė į Tkibulį, 30 km nuo Kutaisio“, – siunčiu optimistišką žinutę broliui. „Nuostabu, tik kas tas Tkibulis ir kas tas Kutaisis?“ – gavau atsaką. Ak tas šiuolaikinis jaunimas. Kai didžiosios karalystės princai-sekretoriai ir princesės-parduotuvių vedėjos manė gyvensiantys ilgai ir laimingai, Tkibulis buvo pavyzdinis miestas, į kurį buvo dedama gausybė vilčių. Devynios anglies kasyklos, išsidėsčiusios palei vieną pagrindinę gatvę, dundėjo dieną ir nakčia, o su paišinais gruzinais vyną plempė vietiniai gastarbeiteriai ukrainiečiai ir rusai. Šiame perspektyviame mieste, sako, gyveno per 30 tūkstančių žmonių. Jie ant kalvos, tiesiai virš kapinių iš vamzdžių suvirino savąją Motiną Gruziją, kad ir ne tokią didingą, kaip virš Tbilisio, bet su kardu ir su vyno stikline. Į kitos kalvos, už kurios prasideda kalnuotoji paslaptingoji Rača, viršūnę jie nutiesė laidus ir paleido funikulierių. Tarybinių piliečių auklėjimu rūpinosi šešios mokyklos, iš jų viena – rusakalbiams, o šachtininkų
proftechas kasmet išleisdavo šimtus išdidžių būsimų darbo didvyrių...
 |
|
Bertos Tilmantaitės nuotr./Tkibulis |
Dabar Tkibulį geriausiai nusako miesto muziejus. Didis, padabintas bareljefais, žemėlapiuose vis dar pažymėtas, bet langai jau užkalti. Tai, kas ištiko šį miestą, mes vadiname
nepriklausomybe. Aštuonios iš devynių kasyklų užsidarė viena po kitos, darbo neteko beveik visi. Kas tik įgalėjo, movė kur tik akys mato: tokių „ekspatų“ per porą mėnesių jau spėjau sutikti ir Tbilisyje, ir Kutaisyje, ir Batumyje. Dabar Tkibulis vargiai besukrapšto 15 tūkst. žmonių, ir tai matosi. Kai snieguotą vakarą išėjau pasivaikščioti, pasijutau taip, lyg ne tik manęs, bet ir viso pasaulio nebūtų. Didžiuliuose daugiaaukščiuose iš šimto langų degė vienas du, pagrindine gatve automobilis pravažiuodavo kas penkiolika minučių. Mano rusų kalbos mokytojos laiptinėje kažkada šurmuliavo 36 šeimų vaikai. Dabar ji priskaičiuoja 5 pagyvenusias moteriškes, įskaitant ir save pačią. Rusakalbių mokykla užsidarė, funikulierių išmontavo, užtai yra vienas (!) šviesoforas ir vienas (!) viešbutis, šviečiantis puse išdaužytų langų.
 |
|
Bertos Tilmantaitės nuotr./Tkibulis |
Sako, čia daugiausiai savižudybių visoje Gruzijoje. „Mus vadina Mažuoju Sibiru“, – pasveikino mane bendradarbė pirmąją dieną. Tai buvo vasaris, ir aš numojau ranka į sniego kalnus: aš gi iš šiaurės, kas čia ta jūsų žiema... Visgi paskutinįkart snigo – ne snigo, o pustė – kovo 28 d. Nežinojau, ką kaltinti, bet tikrai norėjosi ką nors pasmaugti. Kieme vis dar metrinės sniego pusnys. Mes apsupti baltų kalnų. Mykolas atvykęs čia, sakė, taip įsivaizdavęs Dagestaną. Aš nebandau įsivaizduoti Dagestano. Mano vaizduotė šiuo metu užimta: ji sunkiai dirba, palaikydama išorinio pasaulio koncepciją. Kartais, ypač kai sninga, man ima rodytis, kad jei staiga sugalvočiau palikti Tkibulį, tiesiog nukrisčiau nuo pasaulio krašto. Į drakono nasrus, kaip viduramžių jūreivis.
Mokykla
Kaip Švietimo ministerija vis dar neuždarė antrosios Tkibulio vidurinės, man – didžiulė paslaptis. Maždaug 20 mokytojų čia moko maždaug 100 vaikų. Man, aišku, nuo to tik smagiau, išeina vos ne individualus darbas, klasės mažos ir palyginti ramios. Vis dėlto panašu, kad tas laikas po truputį artėja: nutirps sniegas, atvažiuos piktas dėdė iš Tbilisio ir „antrukei“ šakės. Užpraeitą savaitę jau atleido kelis mokytojus. Ta proga direktorė rengė kasdieninius susirinkimus mokytojų kambaryje. Pamokų metu, kol vaikai laukė klasėse, pedagogės rėkė viena ant kitos ir verkė, o aš sėdėjau prie pečiaus ir skaičiau knygą.
 |
|
Bertos Tilmantaitės nuotr./Tkibulio vidurinė |
Kačių kovos ir ašaros mokytojų kambaryje – ne toks ir retas dalykas. Vyrai mokytojai šioje mokykloje esame dviese: aš ir „fizrukas“ daug sakančiu vardu Budu. Budu apvalus kaip statinė, Tkibulyje jis garsėja talentu daug pakelti. Tik kad mokykloje nėra su kuo: anądien per penkių minučių pertrauką padarėme litrą vyno. Už taiką – makt, už tėvus – makt, už draugus – makt, už trečios eilės pusbrolius – makt, ir į pamoką. Didžiuotis čia nėra kuo, bet nepanašu, kad kam nors tai labai užkliūtų. Mokykloje (pačiame mokyklos pastate) rūkantis vaikas čia – ne retenybė, o amžiaus ribos, nuo kurios galima gerti, Gruzijoje nėra.
 |
|
Bertos Tilmantaitės nuotr./Tkibulio vidurinė |
Ak, ir vos nepamiršau: viena iš dviejų anglų kalbos mokytojų, su kuriomis dirbu, nemoka anglų kalbos. Ji tiesiog direktorės draugė, universitete mokėsi vokiečių, bet moka kelias frazes angliškai, tad... Tad taip. Klasėse susišnekame rusiškai. Kita mokytoja angliškai šneka kur kas geriau, ir labiau myli vaikus, todėl kontrastas tarp
gerosios ir
blogosios anglisčių – milžiniškas.
 |
|
Bertos Tilmantaitės nuotr./Tkibulio vidurinė |
Geriausias dalykas mokykloje, aišku, yra vaikai. Apskritai jie paklusnesni ir aktyvesni nei Lietuvoje, ir iš mokyklos dažniausiai išeinu šypsodamas. Kartais dėl to jaučiuosi kaltas – lyg vogčiau energiją. Čia irgi pilna savų keistenybių ir kuriozų. Ne visi vaikai turi knygas. Keli yra tiesiog paskelbti netinkamais mokyti. Jie sėdi klasės gale ir visaip kraipo akis. Vienoje klasėje iš 12 vaikų 10 yra berniukai, ir nors klasė bene gudriausia visoje mokykloje, aš į ją vienas neinu.
Šeima
Šypsodamas užveriu mokyklos duris, prisidegu cigaretę, ir iš lėto – jei nesninga – traukiu namo. Tai, ką iki birželio vadinsiu namais, yra namelis ant kalvos. Jei papėdėje nesigirdi televizoriaus, vadinasi, močiutės namie dar nėra. Ji negirdi viena ausimi, todėl ją girdi visi. Mielai juokinga, kaip ir dauguma kitų močiučių, ji dirba daugiausiai. Dieną kepa chačapurius (pyragėliai su sūriu) mažoje šaltoje kepyklėlėje miesto turguje. Kai užsuku po pamokų, visuomet gaunu karštą chačapurį ir nuostabaus, vaikystę primenančio kriaušių limonado. Kartais gaunu ir degtinės: moteriškės irgi mėgsta pašvęsti.
 |
|
Bertos Tilmantaitės nuotr./Močiutė |
Vakare bebia (tikras jos vardas – Nanuli, bet tai sužinojau visai neseniai) visuomet labai užimta maisto darymu, muilo operomis ir riktavimu. Ji čia šeimininkė ir didžiausia triukšmadarė, visi jos pomėgiai sukuria keistą triukšmo derinį, kuris mane pažadina ryte ir užliūliuoja prieš miegą. Labiausiai ji mėgsta rėkti ant vyresniojo anūko, Omario. Kol kas nepastebėjau, kad jie būtų tiesiog kalbėjęsi: visuomet tas pats prikimęs, bet skardus močiutės „Omiko!“, paskui kurį ataidi užlūžęs mutuojantis paauglio falcetas. Omariui 16, jis „fainas čiūvas“, nori studijuoti mediciną. Man kartais norisi jam užvažiuoti vien dėl jo balso ir kalbėjimo manierų, ypač jei esu pavargęs ar pagiringas, bet kol kas susilaikau.
Jaunesnysis brolis, Beka – Omario priešingybė. Ramus, tylus, švelnus ir paklusnus, jis mėgsta tiesiog sėdėti ir svajoti, naktinėti bei sukinėtis apie tėvą. Kai buvo dvejų, vos nenumirė nuo meningito, todėl šeimoje yra labiausiai saugomas ir globojamas. Su Beka galima susigalvoti visokių pramogų, pavyzdžiui, mėtyti sniego gniūžtes į kaimynų namo stogą.
 |
|
Bertos Tilmantaitės nuotr./Tėvas Gela |
Tėvas Gela tarnavo Raudonojoje armijoje ir buvo imtynių čempionas. Jis šiek tiek primena jautuką. Nepaisant abipusio geranoriškumo, mūsų pasauliams kol kas sunkiai sekasi rasti sąlyčio taškų. Mačo iš manęs menkas, man nepatinka nei medžioti, nei žvejoti, nei žiūrėti rusiškus serialus apie banditus, nei stoviniuoti gatvėje susikišus rankas į kišenes. Na, bet su šia problema aš dorojuosi jau 25-erius metus, tad man visai ne naujiena. Gela rūpinasi visais „vyriškais“ reikalais: dirba apdailininku, pats remontuoja savo namus, kasa sniegą ir rūpinasi visų gerove. Vartėme nuotraukų albumą: vienoje galima įžvelgti, kad Gela bando šypsotis, bet tai gali būti tik optinė apgaulė.
Gelai jaučiu pagarbą, bet bendrą kalbą kur kas lengviau randu su mama Hatuna. Ji šiuose namuose, bent kol kas, vienintelė baigusi universitetą. Pagal specialybę ji buhalterė, bet praeitą mėnesį dirbo vietinėje parduotuvėlėje už 60 larių (100 litų) per mėnesį. Su ja mes po vakarienės geriame turkišką kavą ir kalbamės apie gyvenimą, abu ta pačia rusų kalba be gramatikos.
 |
|
Bertos Tilmantaitės nuotr./Vakarai skirti žaisti nardais |
Kartais, ypač kai sninga, man ima rodytis, kad jei staiga sugalvočiau palikti Tkibulį, tiesiog nukrisčiau nuo pasaulio krašto. Į drakono nasrus, kaip viduramžių jūreivis.
„Taip mes gyvenam/ Taip mes dabar gyvenam“, – dainavo legendinė grupė LMP, ir iš tikrųjų – taip mes dabar ir gyvenam, Korčilavų šeimyna megreliška pavarde ir aš, miestelio keistuolis bei mascavlebeli inglisuri. Po namu glaudžiasi kiaulė ir du šuniukai, abu tuo pačiu vardu: Piko. Iš kamino rūksta dūmai, kepa bulvės, verda legendinės lobio – pupelės (manau, Gruzija man visuomet asocijuosis su verdančių pupelių kvapu), krėsle tyliai snaudžia nežinia kur visą dieną praleidęs Gela, ekrane visu garsu rauda Viktoria Rufo, broliai pešasi dėl mano kompiuterio, o aš darau turkišką kavą sau ir Hatunai. Jaučiu, kad laisvės, polėkio ir komforto šiai autentikai aukoju truputį per daug. Bet suprantu: Tkibulis yra pati keisčiausia ir daugiausiai psichologinės ištvermės reikalaujanti vieta, kurioje esu gyvenęs. Ir, labai gali būti, po šios klaidos būsiu kur kas geresnis, laisvesnis bei tolerantiškesnis žmogus.
Visą nuotraukų galeriją iš Tkibulio galite žiūrėti
čia.
