Žiūrėti Įstrigę Kaukaze didesniame žemėlapyje
Gruziniški Druskininkai, gydantis vanduo, netoli įsikūrusios slidinėjimo trasos, greta ir didelis Nacionalinis parkas bei per miesto centrą tekanti dar siaura, vaikiškai žaismingai srauni pagrindinė Kaukazo upė Kura (gruzinai vadina ją Mtkvari). Atgaiva plaučiams, ir nervai atsigaus – miesto triukšmas paliktas už devynių kalnų tikrąja to žodžio prasme, o svarbiausiai skrandis: laukia keturių dienų reabilitacija nuo turkiškos kavos, kaljano dūmo, sauso vyno, aštrių valgių. Ir su visagaliu Boržomio mineraliniu vandeniu...
B.Tilmantaitės nuotr./Boržomio parkas ir pats miestas nuo kalvos |
„Šokit į automobilį! Dabar užkilsim ant kalvos, nuo kurios matosi visas Boržomis, ten aptarsime jūsų viešnagę ir iš molinių ragų išgersime karšto vyno...", – kaip tornadas mano jaukias mintis apie skrandžio atostogas sudraskė energinga lietuvė Dalia, Boržomyje gyvenanti jau dešimt metų.
Boržomis bendrais bruožais
Įsivaizduokite dešimties kilometrų ilgio raukšlę, išgraužtą Kaukazo kalnuose, tiesiai per patį vidurį Gruzijos. Raukšlės dugne teka Kura, o šonai aplipę nameliais su kokiais dešimčia didesnių daugiabučių. Yra ir keli atsišakojimai, kurių kiekvienas slepia įdomių vietelių. Viename kampe prezidento M. Saakašvilio rezidencija, kitame kampe takelis į nacionalinį parką, trečioje atšakoje mineralinių vandenų parkas, pasukus ketvirtąja, išsikapanosite iš raukšlės dugno, o penktasis takas veda į Bakurianį slidinėjimo trasų link. Ši milžiniška žemės raukšlė ir yra Boržomis.
Iš Boržomio sekant upę palei srovę paliksite kalnus už savęs ir pasieksit Tbilisį. Važiuojant prieš srovę, Armėnijos link – dar mažiau pažintas ir laukinis kraštas, pilnas istorinių paminklų ir pilių, nebyliai pasakojančių apie kažkadais čia siautusius karus.
Išlipus Boržomyje visada apninka dvilypis jausmas. Keistas miestas. Lyg ir kurortas su mineraliniais vandenimis ir gražia gamta, tačiau nieko panašaus į kurortą čia neišvysite – keli pagriuvę ar apleisti parko pastatai, butaforinės/kičinės vaikų žaidimo aikštelės, pats parkas, muziejus ir... kaip ir viskas.
B.Tilmantaitės nuotr./Boržomis |
Toks pats jausmas bandant aprėpti miesto mastelį – lyg ir vidutinis Gruzijos miestukas su 15 tūkst. gyventojų, geležinkelio stotimi, didžiausia šalies upe, tačiau per visą dešimtį kilometrų išsimėtę miestelėnai pranyksta kalnų raukšlėje. Lieka tik pagrindinė gatvė su trim didesniais tiltais ir parku pašonėje. Nei didelis, nei mažas, bet ir ne vidutinis. Aprašyk, kad nori.
O kur dar istorinė šio miesto svarba neatitinkanti dabartinio statuso. Per amžius Boržomis buvo kryžkelė tarp šiaurės ir pietų, rytų ir vakarų. Aplinkui daugybė fortų ir pilių saugojusių svarbią vietovę nuo osmanų bei kitų įsibrovėlių, paskui buvo carinės Rusijos valdymo šimtmečiai ir mineralinio vandens atradimo metai, sovietiniais laikais žymus mineralinių vandenų kurortas. O kas dabar? Stovi naujas Turizmo informacijos centro kioskas, atnaujintas pėsčiųjų tiltas, mineralinį išpilstantis pilkas fabrikas, na ir gražios svajonės apie šeichų dangoraižius ant aplinkinių kalvų, apie tikrą kurortą, SPA centrus, žiemos sporto centrą, net olimpines žiemos žaidynes 2018 metais.
Apie šalia esantį Bakurianį ir kitus Gruzijos žiemos, kurortus skaitykite čia.
B.Tilmantaitės nuotr./Vietiniai žmonės į parką kiekvieną dieną ateina prisipildyti talpas mineralinio vandens |
Na, ir galiausiai pats mineralinio vandens šaltinis Boržomio parke. Gražiai įrengtas pasažas, sutvarkyta aplinka, o šalia įėjimo į teritoriją net daugkartinio naudojimo plastikinių puodelių sukrauta, kad kiekvienas galėtų atsigerti. Išlenki du gerus bokalus vandens, jauti kaip mineralai ir visos gydomosios dalelės laižo jūsų skrandį. Šis murkia iš pasitenkinimo. Saulė šviečia, sniegas tirpsta, žiemos pabaigoje šiame parke prie šaltinio tik vienas kitas vietinis gyventojas su dideliais buteliais semiantis mineralinį vandenį namams. Ramu, gera. Tik štai padedant į vietą stiklines, iš už kampo išnyra seniokas ir krenkšiančiu balsu iškošia „20 tetrių“, – kas reiškia, jog mes skolingi jam apie 60 centų už stiklines (prieš tai naudotas jau šimtą kartų). Po trumpo ginčo stiklinių prižiūrėtojo balsas kyla, skamba jau visas parkas. Susimokame. Negaila. Tik kai penkioliktoje vietoje kelionės po Gruziją metu tave taip užklumpa iš netyčių ir paprašo didesnės ar mažesnės sumos pinigų, nejučiomis akį suima nervinis tikas.
Kalnus ant pečių pakelianti lietuvė
Dalia priimti mus Boržomyje galėjo tik dviem dienoms, nes trečiąją mūsų viešnagės dieną ji ištekėjo už savo vyro gruzino, su kuriuo kartu jau augina 18 ir 13 metų vaikus, ir iškeliavo medaus mėnesio. „Nusprendėme, kad reikia susirašyti. O medaus mėnesio atostogas turėsime Dubajuje“, – kvatodama pasakojo Dalia, kurios vyras Boržomio dujų kompanijos direktorius. Ne daug ką ir be pridursi...
B.Tilmantaitės nuotr./Dalia groja svečių namuose pastatytu pianinu |
Nuolat mąsčiau, kokie žmonės iš tiesų galėtų keltis gyventi į Gruziją. Dėl vyrų per daug nediskutuosim – didelės verslo galimybės, kalnai ir nuotykiai, daugybė erdvės parodyti ar bent jau išbandyti savo vyriškumą. Štai moterims Gruzijoje kitaip. Nuolatinis švelnesnis ar stipresnis priekabiavimas, išankstinis nuvertinimas, galiausiai kalnai, per kuriuos judėti ir kuriuose gyventi reikia daug daugiau ištvermės. Visgi lietuvių moterų Kaukazo kalnuose nemažai, o jų bendru paveikslu ir galima būtų įvardinti Dalią.
Energinga, nepasiduodanti jokiems Kaukazo vyrų įsitikinimams, veikli (nuolat galvoje sukasi dešimt dalykų, kuriuos dar reikia padaryti – nuo lietuviškų šakočių kepimo verslo iki restorano Azerbaidžano sostinėje Baku), svetingai ir vaišingai priimanti lietuvius, nepatikliai žiūrinti į gulinėjančius ir tinginiaujančius, ekscentriška ir lietuviškai drąsi, puikiai bendraujanti ir sutarianti su vietiniais. „Atsimenu, kai tik čia atvažiavau, prieš dešimt metų, išėjau pasideginti ir išsimaudyti prie Kuros. Vietiniai, aišku, į mane žiūrėjo išsprogusiomis akimis. Negi lips į vandenį? O aš ramiai, kaip namuose, ėmiau ir šokau į sraunią upę. O ten akmenys, srovė, vos kaulus surinkau ir šiaip ne taip išsikrapščiau“, – savo pirmuosius potyrius Boržomyje pasakojo lietuvė.
Ir tokių nuotykių, rodos, ji galėtų pasakoti ne šimtą ir ne du... Apie lietuviškai gruziniškas supras (užstalės šventes), apie sunkesnius ir lengvesnius laikus šioje Kaukazo kalnų raukšlėje – Boržomyje.
B.Tilmantaitės nuotr./Kartu su garsiai besijuokiančia gruzine Neli saulės atokaitoje Boržomyje |
Visos viešnagės Boržomyje metu aikčiojome nuo Dalios ir jos vyro bei aplinkinių draugų svetingumo. „Ech Dalyčka! Kiek čia sėdėta, kiek tostų sakyta, o lietuvių kiek čia buvo“, – nevaržydama temperamento šūkteli raudonskruostė gruzinė svečių namų šeimininkė Neli. Jai pritaria už lazda priremtų vartelių besidraskantis Kaukazo aviganis Bomborikas ir nuo kieme įsivyravusio triukšmo paklaikusiomis akimis lakstanti katė. Kaip koks senas geras rusiškas animacinis filmas apie Rūgpienių kaimą. Dalios svečiai dažniausiai apsistoja būtent pas Neli, nuoširdžioje gruzinų draugijoje, Boržomio kalnų papėdėje.
Maudynės žiemą Boržomio mineraliniame vandenyje
Vis dėlto vieną dalyką iš Boržomio tikrai galima įrašyti į „turi padaryti Gruzijoje“ sąrašą – pasiplaukiojimas snieguotuose kalnuose šilto vandens baseine. Šiai pramogai atiduočiau pirmąją vietą iš visų kelionės patirčių. Ir vėlgi, gal tai kaltas tas nepamatuotas, naivus lietuviškos drąsos jausmas arba tiesiog neadekvatus situacijos vertinimas, tačiau, be mūsų su Berta, tame į tą baseiną joks gruzinas žiemą nekiša kojos. „Per šalta“, – sutartinai galvomis kraipo jie. Neįsivaizduoju ten lendančių ir vakariečių (toli eiti per kalnus, yra pavojus pasigauti bronchitą), nepažįstu ir nei vieno italo ar ispano, kuris drįstų tai daryti (jiems viskas, kas šalčiau nei +18 C yra stingdanti ledaunė), net ir skandinavai tikriausiai burbėtų, kad tai nesterilu, ir į neaiškų, apgriuvusį vandens telkinį nelįstų.
O be reikalo. Atokiai nuo Boržomio parko, apie 2 km gilyn į kalnus, įrengtas baseinas, prie kurio vasarą gruzinai renkasi taip pat kaip lietuviai prie ežerų pakrančių. Į baseiną atvestas vamzdis, iš kurio teka 35 laipsnių šiltumo mineralinis vanduo. Ir net neįsivaizduoju, ką tokiame baseine galima veikti karštą vasaros dieną, tačiau šaltą žiemą arba vėsų pavasarį nuolat tyvuliuojantis 25 laipsnių šilumos gydantis vanduo – fantastiška atgaiva kūnui ir sielai. Jei kada nuvažiuosite į Gruziją žiemą arba užklups bjaurus, vėsus oras, tiesiu taikymų lėkite ten. Turizmo informacijos kioskelyje tiesiog paklauskite: „Kur karštas baseinas?“.
B.Tilmantaitės nuotr./Mineralinių vandenų baseinas |
B.Tilmantaitės nuotr./Maudynės šiltame mineralinių vandenų baseine žiemą |
Grįždami į miestą dar kartelį prisipilame pilną bokalą mineralinio vandens iš parke įrengto čiaupo bei pakeliam tostą už visada nuotykiams ir ekstremaliems išbandymams „pasirašančius“ lietuvius.
Viduramžių miestas uolose – Vardzia
Tarsi Džeimsui Bondui ryte prie pusryčių stalo Boržomyje suskamba telefonas. Šeimininkė Neli pakelia ragelį ir iškart atkiša man: „Myka! Laikyk!”, – rikteli. Pasivalau riebaluotas rankas į kelnes ir perimu telefoną. Dalios balsas. „Lauke jau laukia jūsų vairuotojas. Šiandien važiuojate į Vardzią, kai grįšite sėsime valgyti cepelinų“. Tarsi slaptas agentas ištariu trumpą „Gerai“, o išėjus į kiemą vietinės dujų kompanijos vairuotojas iš tiesų jau moja man ranka. Trauksim link Armėnijos sienos...
B.Tilmantaitės nuotr./Mūsų vairuotojas |
(Laukite tęsinio...)