Žiūrėti Įstrigę Kaukaze didesniame žemėlapyje
Vardzia – viena labiausiai mitais apaugusių Gruzijos vietų įsikūrusi Kuros upės ištakose. Kitaip ir negali būti – uolose iškaltas 13 aukštų miestas su 6000 gyvenamųjų patalpų verčia pasikrapštyti galvą: „Kas per...?“. Ir viso šio įspūdingo miesto kaltininkas net ne koks pakvaišęs viduramžių architektas ar ambicingas karvedys. Kregždžių lizdus primenanti gyvenvietė atsirado karalienės Tamaros įsaku, o pasiteisinimas paprastas – kažkaip juk reikėjo apsiginti nuo mongolų. Geresnės tvirtovės nė nesugalvosi. Daryk ką nori, bet prieš stačią uolą ir joje sutūpusius žmones nepakovosi, parodys liežuvį ir tiek. Juo labiau, kai Vardzios miesto žmonės išsirausė ne tik kambarius, bet ir slaptus išėjimus į likusį pasaulį. O kai vietiniai vienuoliai čia dar įrengė drėkinimo sistemą ir terasas auginti maistui, tai miestas iš esmės tapo nepaimamas jėga.
 |
|
B.Tilmantaitės nuotr./Tarsi kregždžių lizdai |
 |
|
B.Tilmantaitės nuotr./Žymiausia miesto vieta - varpai sukabinti šalia iškaltos cerkvės |
Miesto statybos, ar geriau sakyti rausimas, prasidėjo 1185 metais. Iš šiandienos perspektyvų tokia gyvenvietė primena utopijas apie ekologišką, kompaktišką ir saugų miestą. Beje, Vardzia kaip tik ir galima pavadinti pirmąja Europoje visai save išlaikančia, tvirta, atsiskyrusia bendruomene. Būtent į tokias dabar buriasi nuo civilizacijos ir miestų pavargę žmonės.
„Turėjo jie čia viską. Net arklius augino šioje uoloje. Buvo ir baseinas, atitekėdavo geriamas vanduo, vienuoliams iškaltos maldos celės, cerkvės. Štai čia pavyzdžiui buvo virtuvė su ugniakurais ir visais patogumais“,- rodydamas į erdvią patalpą uoloje pasakoja mus lydėjęs geraširdis Boržomio gyventojas Nukrijus.
 |
|
B.Tilmantaitės nuotr./Vaizdas iš patalpos, kažkada buvusios virtuve ir valgomuoju kambariu |
Atrodytų šis gruzinų miestas turėjo dideles perspektyvas ir nepajudinamą ateitį. Bet štai jei mongolams gali parodyti liežuvį, tai žemės drebėjimui nelabai. Praėjus lygiai šimtmečiui po miesto statybų stiprus drebėjimas supurtė Vardzią. Buvo užversta du trečdaliai viso miesto ir visa jo didybė prasmego su žemėmis. Ir nors mieste vienuoliai gyveno dar iki XVI a. tačiau savo buvusios išvaizdos ir paskirties miestas taip ir neatgavo.
Dabar link urvų veda takelis, kurį vasaros metu mina klegantys turistai. Tačiau žiemą šis istorinis architektūros stebuklas stebina spengiančia tyla. Atrodo, kad visas oru sklindantis garsas buvo prispaustas po sunkiu, šlapi sniegu. Nesigirdi nei sraunios upės švokštimo, nei medžių ošimo. Išrėki į didelį kanjoną kokią frazę, o ši ima ir už kelių metrų nukrenta nuo uolos lyg akmuo. Atvirkščias jausmas apima pro sunkias geležines duris įžengus į vieną iš urvų. Eini tolyn menkai apšviestu tuneliu, o tylą drumsčia šnariasiai, krebždesiai bei tavo paties sukeliamų garsų aidas.
 |
|
B.Tilmantaitės nuotr./Vardzios tuneliai slepia daug paslapčių |
Štai šis kontrastas labiausiai ir kutena padus vaikštant po Vardzios miestą. Urvuose garsų jūra, uždara, bauginanti, drėgna ir vėsi erdvė, tačiau užtenka praverti duris ir atsiduri ant uolos krašto priešais visa sugeriančią kalnų slėnio tuštumą. O tada tyliai sėlindamas iškaltais laiptukais iš už kampo išlenda gruzinų vienuolis bei savo tamsiomis akimis tau palinki ramybės.
 |
|
B.Tilmantaitės nuotr./Panorama atsiverianti atsistojus mieste |
Miestą dabar saugo, saujelė vienuolių, pasaulinė UNESCO organizacija ir cerkvėje ant didelės sienos išpiešta pati karalienė Tamara. Prie įėjimo bilietus po 3 larius (4,5 lito) pardavinėja sargas ir vaizduodamas didelį Kaukazo aviganį atėjūnus aploja mažas šunėkas. Štai ir visa kompanija, kuriai tikrai rūpi Vardzia ir šio unikalaus miesto tolimesnis likimas.
 |
|
B.Tilmantaitės nuotr./Cerkvėje miestą vis dar saugo išpiešta karalienės Tamaros freska |
Į Zugdidį, į pavasarį
 |
|
B.Tilmantaitės nuotr./Gruzijoje šiemet pavasaris irgi neskubėjo. Sniego buvo iki pat balandžio |
Apie Boržomį skaitykite čia.
Po įdomios išvykos į Vardzią Dalios pagaminti burnoje tirpstantys cepelinai leido prisiminti lietuvišką skonį, ir žinias lietuviškas pažiūrėjom. Jose vaizdai iš užsnigtos ir šąlančios Gruzijos. Iš tiesų, Boržomyje šiais metais žiema įsisiautėjo. Sninga kaip iš kibiro, sunkiais kąsniais, beveik kaip lietus. Apšviesti žibintų pėdiname išsimiegoti. O tada – Zugdidis. Miestas prie Abchazijos sienos, miestas, kuriame ant medžių vis dar kabo mandarinai, o netoliese tyvuliuoja Juoduoji jūra. Sako, ten jau pavasaris... O ir „Pasaulis kišenėje“ autorė, lietuvė Regina savo svečių namų verslą įkūrė būtent šiame keliautojų užmirštame mieste. Kaip sekasi jai ir Gruzijos prezidentui gaivinti kažkada pamirštą šalies kampą sužinosime jau netrukus.
(Laukite tęsinio...)
