Vis dėlto, šalia viso to galite pamatyti vis daugiau prabangių viešbučių ir automobilių, šiuolaikinių pramogų centrų, vandens parkų ir slidinėjimo trasų. Pietų Kaukazas keičiasi. Ir būtent tuo jis šiuo metu ir yra labiausiai įdomus: keičiasi žmonių požiūris į svetingumą ir užsieniečius, keičiasi paslaugos ir jų kokybė, keičiasi vynas ir užstalė.
„Pasaulis kišenėje“ pristato jums šiandienos Gruzijos regionus: kokie jie ir kur yra, kas juose įdomaus ir ką galima nuveikti juose? Anot vietos etno-geografinio skirstymo, šiandienos Gruziją sudaro 13 regionų, du iš jų šiuo metu okupuoti Rusijos federacijos – Abchazija bei Pietų Osetija. 2008-ųjų vasarą šie regionai pasiskelbė Nepriklausomybę, juose veikia vietos valdžios organai bei įstatymai. Į šiuos regionus užsienio turistas gali nukeliauti įsigijęs vietos valdžios išduodamas vizas.
Pradėdami kalbėti apie Gruzijos regionus, pirmiausia įsivaizduokime, kad šiame gana nedideliame 69.700 kv. km plote yra 13 visiškai skirtingų regionų, su savo tradicijomis, savita apranga, maistu, dažnai visiškai skirtinga kalba ir tikrai savitu požiūriu į aplinką. Pietų Kuakazo kalnuotoji gražuolė Gruzija turi daug veidų.
Svanetija
 |
| badagonitour.com nuotr./Gurija |
Vienas seniausių ir archaiškiausių Gruzijos regionų, įsikūręs Kaukazo kalnų grandinės pietinėje pusėje. Svanetija suskirstyta į dvi dalis: Žemutinę (Zemo Svaneti) ir Aukštutinę (Kvemo Svaneti). Svanetijos regionas užima labiausiai kalnuotas Kaukazo kalnų grandinės sritis, nuo seno apgyvendintas vietiniais žmonėmis – svanais. Pagrindinis miestelis – Mestija, nuo sostinės nutolęs apie 500 km. Kelionė iš Tbilisio iki Mestijos trunka apie 10 val. Galima keliauti tarukiniu iki Zugdidžio ir persėsti į mikroautobusą, o galima ir skristi tiesiai iš sostinės nedideliu lėktuvu.
Svanetijoje stūkso ir pats aukščiausias kalnas Gruzijoje – Šchara (5201 m). Alpinistų mėgiamos ir kitos nelengvos viršukalnės šiame regione: Tetnuldi (4974 m), Šota Rustaveli (4960 m), Ušba (4710 m), Ailama (4525 m) ir kitos.
Ši vietovė nuo VI-V a. pr. m. e. priklausė legendinei Kolchidės karalystei, IV a. Lazikos valstybei, iki VI a. užkariauta Bizantijos. Būtent tuomet ir čia įvesta krikščionybė. Keliaudami po Svanetiją galite aplankyti keletą itin senų XIII ir XIV a. stačiatikių cerkvių, jose išsilaikiusios senovinės freskos, o cerkvių prižiūrėtojai puikiai iliustruoja vietos žmonių kasdienybę, suteikdami jai magiškumo.
 |
| B.Tilmantaitės nuotr./Mestija žiemą |
Be to, tai – viena aukščiausių žmonių gyvenamų teritorijų Europoje (2000-2200 m virš jūros lygio), garsėjanti nuostabiais peizažais, reta augalija, kultūros paminklais, tradiciniais akmeniniais svanų bokštais. Seniau kiekviena šeima, gyvnanti Svanetijos kalnuose statėsi sau po bokštą. Jame gyvendavo, gyvulius ir derlių laikydavo, gindavosi nuo priešų ir žiemos sniegų. Dabar šiuose akmeniniuose bokštuose įkurti viešbutukai ar svečių namai, o naktį apšviesti jie sukelia keliautojui buvimo pasakoje ar viduramžių kaime jausmą.
Pati svanų kultūra pasižymi specifinėmis dainomis ir šokiais. Čia randama sudėtingiausia gruzinų polifoninio dainavimo forma. Svanų virtuvė skiriasi nuo tradicinės gruzinų: gyvendami aukštai kalnuose vietiniai gyventojai vartoja daugiau bulvinių bei kiaulienos patiekalų, sūrių ir uogienių. Tradicinis Svanetijos skanėstas – kupdari: nedidelis pyragas su mėsa ir maistine kanape viduje. Tradicinis gėrimas – naminė degtinė, vadinama rachi.
 |
| B.Tilmantaitės nuotr./Svanų bokštai Mestijoje |
Pastaraisiais metais Svanetija ir jos sostinė Mestija vis dažniau skamba reklamose bei žiniasklaidoje. Šiuo metu ten kuriamas madingas žiemos slidinėjimo ir vasaros kalnų kurortas, statomi prabangūs viešbučiai ir infrastruktūra. Ir nors Svanetijoje dar gausu gyvos kalnų dvasios, tačiau, baiminamasi, jog po kelių metų, vietiniams žmonėms dėl sudėtingų gyvenimo sąlygų kraustantis į žemesnes teritorijas, o valdžiai vis labiau modernizuojant šį kraštą, stebuklinga laukinė Svanetijos siela gali nunykti.
Rača Lečchumis ir Žemoji Svanetija
 |
| badagonitour.com nuotr./Rača Lečchumis ir Žemoji Svanetija |
Rača Lečchumis ir Žemoji Svanetija – kalnuotas Gruzijos regionas vakarinėje ir centrinėje šalies dalyje. Regionas apima Račios, Lečchumio ir Žemosios Svanetijos istorines provincijas. Tai rečiausiai gyvenamas Gruzijos regionas. Jo sostinė – Ambrolauris.
Regionas žymus savo turtinga augmenija ir įvairiais vaizdingais kraštovaizdžiais, kur miškais apaugę kalnai susilieja su pievų ir įdubų platybėmis. Žiema čia dažniausiai būna ilga ir šalta, o vasara trumpa ir vėsoka. Regionas pakilęs virš jūros lygio vidutiniškai apie 2000 m.
Šiose žemėse nuo seno gyveno žmonės, pirmieji jų pėdsakai priskiriami neolito erai, vėliau žemės priklausė Kolchidės karalystei, o po jos prijungtos prie jungtinės Gruzijos karalystės. Keliaujant po šį Gruzijos regioną gali atrodyti, jog čia gyventa Dievo ar būta jo karalystės... Žmonių vos vienas kitas, o štai cerkvių: senovinių, akmeninių, ištapytų įspūdingomis freskomis – apstu. Garsiausia jų – Nikorcminda, savo amžių skaičiuojanti nuo XIII-ojo a. Cerkvės vidus išpuoštas XVI-ame a. tapytomis freskomis.
 |
| daysingeorgia.ge nuotr./Rača regiono kraštovaizdis |
Kalnuotas Račios regionas garsėja savo dainomis ir šokiais, ūmiu ir lėtu žmonių būdu ir meile vynui. Iki šiol šiame regione žmonės puoselėja senąsias vyndarystės tradicijas. Atvykus į Račą ir Lečchumį rudenį galima sudalyvauti senovinėse vyno derliaus nuėmimo apeigose bei pirmojo vyno gaminime. Čia auga apie 60 skirtingų vynuogių rūšių, kurių garsiausia Chvančkara, auganti tik to paties pavadinimo kaime. Šis retas raudonasis vynas apipintas legendomis apie savo gydomąsias galias. Beje, jas turi ir daugybė mineralinio vandens šaltinių šiame regione.
Dar Račios Lečchumio ir Žemosios Svanetijos regionas garsėja savo kilimų audimu ir valgiais, gausiai pagardintais pupomis ir pupelėmis. Be to, garsioji gruziniška česnakiniame padaže užkepta višta „Šchmeruli“ taip pat kilusi iš čia.
Samegrelo
 |
| badagonitour.com nuotr./Megrelija |
Megrelija, dar vadinama Samegrelo arba Samargalo, senovėje vadinta Odiši – istorinis Gruzijos regionas, jis driekiasi derlingomis lygumomis iki Juodosios jūros, kuri supa regioną iš vakarų. Pagrindinis regiono miestas – Zugdidis. Senovėje būtent jis buvo Vakarų Gruzijos imperijos sostinė ir kunigaikščių rezidencija, todėl šiandienos Zugdidyje, apgriautame ir sujauktame per pilietinius karus, dar galima aptikti buvusios prabangos požymių.
Miesto simboliu tapo Dadianių giminės rūmai, juose šiandien įsikūręs etnografinis muziejus, o dar XIX a. juose buvo mokomasi šokių, dainuota ir kalbėta apie švietimo reformas regione. Vienoje rūmų pusėje auga botanikos sodas, jame daug retų augalų iš visų pasaulio žemynų. Deja, sodas po pilietinio karo apleistas ir neprižiūrimas, todėl dabar labiau panašus į gražų ir įdomų mišką.
Samegrelo buvo vienas iš istorinių Vakarų Gruzijos regionų. Kaip ir visa Vakarų Gruzija, ji nuo VI–V a. pr. m. e. priklausė Kolchidės karalystei, IV a. Lazikos valstybei, iki VI a. užkariauta Bizantijos, ir čia įvesta krikščionybė.
 |
| B.Tilmantaitės nuotr./Krioklys Megrelijoje. Turistų dar neatrastas gamtos kampelis |
Todėl įdomiausi Megrelijos statiniai ir kraštovaizdžiai susiję su religija bei didinga krašto praeitimi: tai ir pirmoji Kolchidės sostinė Nokalakevis, kurioje, anot vietos kronikų, Jasonas ieškojo ir rado aukso vilną. Tai ir VII-ojo a. Martvilio vienuolynas, kurioje teritorijoje apeigas tuščiaviduriuose ąžuoluose vykdydavo čia gyvenę pagonys. Tai ir Gačedili kriokliai, prasidedantys iš mažo kalnų upelio ir jėgą įgaunantys giliame tarpeklyje. Tai ir Toba Varčchili vulkaninės kilmės ežeras, esantis aukštai kalnuose, į kurį takelius žino tik piemenys ir vietiniai žmonės, mat šis ežeras, vadinamas rojumi žemėje, atrastas dar visai neseniai ir kelių į jį nutiesta nėra.
Be to, Samegrelo garsėja savo dainomis ir svetingumu, čia, labiau nei kur kitur, būsite priverstas daug valgyti ir gerti. Vietos patiekalai aštrūs – beveik visi su raudonaisiais čili pipiriukais. Tik šiam kraštui būdingas patiekalas – homis, tai kukurūzų miltų košė valgoma su įvairiais mėsos ar daržovių, sūrio priedais. Lietuvoje žinomi kvapnūs kaukazietiški prieskoniai taip pat kilę iš Samegrelo, jie iki šiol sumaišomi tik tai čia ir tik po to pasklinda po visą šalį.
 |
| B.Tilmantaitės nuotr./Kaukazietiškų prieskonių pardavėja |
Gurija
|
|
| badagonitour.com nuotr./Gurija |
Gurijos regionas yra vakarinėje Gruzijos dalyje, jo krantus vakaruose skalauja Juodoji jūra. Pagrindinis regiono miestas Ozurgetis.
Ši Gruzijos dalis garsi magnetiniais gydomaisiais smėliais pajūryje esančiame kurorte Urekyje, savitą humoro jausmą turinčiais gyventojais, kalbančiais vietiniu dialektu bei polifoniniu dainavimu. Čia gausu cerkvių ir vienuolynų, senovinių tradicinių pastatų, kukurūzų stiebais dengtais stogais.
Be to, šis regionas garsėja „Nabehlavio“ mineraliniu vandeniu, kuris chemine sudėtimi yra artimas garsiajam „Boržomiui“. Taip pat Gurija yra vienas didžiausių arbatmedžių auginimo Gruzijoje regionų, čia gaminamos arbatos „Gurieli“ galima rasti ir mūsų prekybos centruose. Guriečių virtuvė ypatinga riešutais – beveik į visus padažus ir patiekalus dedama lazdyno ar graikinių riešutų. Jie malami, trinami, kepami ir verdami.
Kalnuota Gurijos teritorija vešliai apaugusi miškais, tad čia paplitusi medžioklė. Pasitaiko meškų, vilkų, lapių, elnių, bebrų ir kitų gyvūnų. Regiono upėse bei ežeruose gausu upėtakių, lašišų, starkių, karosų ir kitų žuvų.
 |
| progresstour.com nuotr./Gurijos kraštovaizdis |
Gurijos istorija siekia mitologinius aukso vilnos laikus. Urekio teritorija įdomi archeologiškai, čia randama molinių dirbinių, monetų, ginklų liekanų. Jų amžius dažnai siekia XIII a. iki mūsų eros, kai šiose žemėse, manoma, gyveno kolchai.
Gurijos gyventojai garsėja dar ir itin tradiciniais santykiais šeimoje bei visuomenėje. Čia itin svarbi pagarba ir deramas elgesys. Daugelis šeimų šiandienos Gurijoje paiso tokių pat tradicijų kaip ir jų protėviai. Tad čia apsilankyti itin įdomu per religines šventes Giorgoba (Šv. Giorgijaus diena, gegužės 6-oji ir lapkričio 23-oji), Mariamoba (Šv. Mergelės Marijos diena rugpjūčio 28-ąją), ir Naujuosius metus (čia vadinamus Kalanda).
Adžarija
 |
| badagonitour.com nuotr./Adžarija |
Adžarija – istorinė pietvakarių Gruzijos dalis, dabar – autonominis regionas Gruzijos sudėtyje. Ribojasi su Turkija. Regiono sostinė – Batumis, per pastaruosius kelis metus visiškai pakeitęs savo centrinių gatvių veidą ir tapęs svarbiausiu vasaros Gruzijos miestu. Čia vyksta koncertai, perkeliami kultūros renginiai ir konferencijos, o miesto centras ir pakrantė šviečia ir žėri įvairiausiomis spalvomis. Tiesa, prabanga dažnai fasadinė, tačiau valdžia labai stengiasi padaryti greitai ir įspūdingai.
Pati Adžarijos teritorija kalvota arba kalnuota. Šiaurėje esantys kalnai skiria Adžariją nuo istorinio Gurijos regiono. Pietuose yra istorinis Klardžetijos regionas, o rytuose, už Arsiani kalnų – istorinis Meschetijos regionas. Aukščiausia vieta – Chevos kalnas (2812 m). Klimatas subtropinis, drėgnas.
 |
| wikitravel.com nuotr./Adžarija |
Regionas garsėja savo arbatos plantacijomis, turizmu. Vasarą poilsiautojai iš visos Gruzijos, Turkijos, Armėnijos ir Azerbaidžano keliauja į Adžariją pasidžiaugti saule ir jūra, šalia Batumio pakrantėje išsidėstę Sarpio, Gonjo, Kobulečio ir Grigolečio kurortai. Juose mažiau žmonių, švaresnis jūros vanduo.
Adžarija garsėja ir savo botanikos sodu Batumyje, gynybine tvirtove Gonjo teritorijoje, skaniai verdama turkiška kava bei uostu.
