Lietuviai Gruzijoje. Jų nemažai, visi smagūs, baltapūkiai ir išsiskiriantys iš tamsių plaukų jūros Tbilisyje. Ambasados darbuotojai, gruzinų vyrų, verslininkų žmonos ar kažkaip kitaip atklydę į šią žemę lietuviai susirinko prabangiame restorane, kur vietinių išvysi ne tiek jau ir daug, pilstomas brangesnis nei Vilniuje alus ir aplink šokinėja perdėm paslaugūs padavėjai. Gruzijoje lietuvių bendruomenė vis stiprėja ir gausėja, pastaraisiais metais net įkūrė organizaciją pavadinimų „Labas“.
Šurmulingame susitikime skamba juokas ir naujos istorijos, kurioms išpasakoti reiktų prirašyti ne vieną puslapį, tad visame klegesyje bendraujame su arčiausiai sėdinčiais tautiečiais.
Prie šio didelio stalo vakarop prisijungė ir serialo „Vyno kelias“ filmavimo grupė. Keletas filmo kūrėjų vyrų ir smulkutė aktorė Agnė. Iš pradžių sėdėję atokiau ir nesivėlę su mumis į dideles kalbas galiausiai serialo autoriai užklausė:
„Tai ką čia veikiate Gruzijoje?“,- atsisuko į mane serialo operatorius Marius.
„Keliaujame. Renkame informaciją. Fotografuojame. Filmuojame. Esam kelionių žurnalistai“,- beskaičiuodamas veiklas užlenkiau pirštus.
„Tai jūs ne mūsų kalbinti ir fotografuoti atvažiavote?“,- šiek tiek nustebęs energingiau perklausė operatorius. Susižvalgė ir kiti...
„Ne. Atleiskit, aš senokai žiūrėjau televizorių, tikrai neįsivaizdavau, kad lietuviai čia serialą filmuoją“,- susigėdęs ir teisindamasis atsakiau aš.
 |
| M.Vadišio nuotr./Lietuvių susitikimas Tbilisyje |
Kad jūs būtumėt matę! Veidai persimainė, šypsenos ištįso iki ausų, dingo ir susikaustymas. „Tai jūs nenorite nieko mūsų paklausti? Nenorite nieko apie mus rašyti?“,- dar vis negalėjo patikėti jie. Tik pakraipiau galvą į šonus. „Tada kilstelkim!”,- ir taip į mūsų sveikatą nuskambėjo tostas. Paskui dar vienas.
Keistas pokalbis, keista situacija, bet ji man nuskaidrino vakarą. Kad ir kaip nemėgčiau lietuviškų „muilo operų“, to paviršutinio ir greitai sukurto produkto, tačiau susitikimas su „Vyno kelio“ kūrybine grupe privertė susimąstyti, jog ir čia dirba žmonės. Žmonės patys pavargę nuo filmavimų maratono ir dėmesio bei pasiilgę tiesiog paprastų kelionių į kalnus.
Antra vertus... kas gi draudžia užuot filmavus „Vyno kelią“ imti ir juo iškeliauti. Mes atsisveikinome ir patraukėme savo keliais, kurių pirmasis kaip tik driekiasi vynuogynų link. „Tik jei ką, skambinkit. Padėsim, atsiūsim malūnsparnį“,- vis dar tėviškai rūpinosi operatorius Marius.
Mistinė migla Signagyje
Mažoje Tbilisio „maršrutkų“ stoties užkandinėje dviese su Berta užkirtom hačiapurių (gruziniškas tradiciškiausias užkandis – tešla užkepta sūriu), ant pavargusių nuo vyno gurkšnojimo skrandžių užpylėm turkiškos kavos ir štai pirmą kartą per pirmas penkias dienas Gruzijoje išriedame iš Tbilisio. Išriedame tiksliai laiku, kaip ir buvome sutarę su mikriuko vairuotoju ir lekiame greičiau už vėją snieguotais Gruzijos keliais. Mūsų tikslas – Signagis, vieta, kur vienas amerikietis pasitelkęs vietinių pagalbą įsigudrino surinkti „fazanų ašaras“, jas išpilstyti ir patiekti ant stalo. Skamba labiau nei intriguojančiai...
 |
| M.Vadišio nuotr./Kachetija paskendusi sniege |
Artėjant prie miestelio dangus vis labiau niaukiasi, lietų keičia šlapdriba, o pastarąją aukščiau kalnuose užgožia ir sniegas. Šiemet Gruzijoje sniego privertė rūsčiai – tiek nebuvo seniai. Vasariniai nameliai tarsi dūsaudami nuo šalčio leidžia per kaminus tankius melsvus dūmus, vynuogynais apraizgyti kiemai padengti sniegu, kurio pluta kylant į kalnus vis storėja, sunkėja ir dar labiau slegia arbūzų, vynuogių ir persikų kraštą. Net jei temperatūra siekia „tik“ -2 C, viskas vis teik daug panašiau į žiemą kantriai kenčiančias Sibiro vietoves nei į artėjantį pavasarį vyno regione.
Pravažiuoja kelius valantis sunkvežimis, miesteliuose patys kaip kaminai sustoję rūko vyrai, iš mokyklų apsikutoję šalikais sniegynais brenda vaikai, o tarp jų retkarčiais išvysi medžiotoją... su šautuvu rankoje prakastais takeliais už miesto brendantį ieškoti laukinių paukščių, kurių karališkiausias – fazanas.
Signagis – surealus miestelis kaip kokia grifų gūžta stūksantis ant didelės kalvos priešais plačias debesų glostomas vynuogynų lygumas. Nuo visos Gruzijos viazdų ši gyvenvietė išsiskiria savo itališku stiliumi, raudonais čerpiniais stogais, restauruotais pastatų fasadais. Paburbėkite jei klystu, tačiau vynas daugelyje kraštų turi didelę įtaką miestelių architektūrai – nuo Porto miesto iki pat musulmoniško Azerbaidžiano sienos. Douro regionas Portugalijoje, ispaniški, itališki vyndarystės regionai, Balkanai ir Graikija, Bulgarija, galiausiai Gruzija ir šis Kachetijos regionas, kuriame esame: visi be išimties turi panašumų. Ten kur vynas – ten sterilu, autentiška, akmenimis grįsti grindiniai, aplink daug tavernų ir kalvų šlaitų nugarintų saulės...
Bertos nuotraukų albumą iš Signagio peržiūrėkite čia.
 |
| M.Vadišio nuotr./Berta ir mažasis gidas Signagio rūke |
Išlipus Signagyje kaip tik saulės ir pritrūko. Migla. Žemai plaukiantys debesys tiesiog rėžėsi į šį miestelį ir paskandino jį pieno putoje. Nedrąsiai mus vedžioti pradėjęs gruziniukas vis mojo ranka ir eidamas pagrindinėmis gatvėmis tarsi po truputi skleidė rūką. Galiausiai sustojome tiesiai po sunkia eglės šaka, šalia tvorele atitverto skardžio, už Niko Pirosmanio (žymaus gruzinų dailininko kilusio būtent iš šio regiono) muziejaus.
 |
| M.Vadišio nuotr./Vieta, kur turėjo matytis Kachetijos slėnių panorama |
„Panorama“,- iškilmingai modamas ranka į priekį pareiškė berniukas.
„Aaha...“,- sukikenom ir patapšnojom berniukui per petį. „Gražu“,- tariau aš. O priešais akis tebuvo balta rūko masė. Baltesnės ir tokios viską skandinančios gal ir nebuvau matęs gyvenime. Grįžus reiks pasižiūrėti nuotraukas internete. Pamatysiu, kaip ta panorama iš tiesų atrodo – nuo Signagio įsikūrusio aukštai ant kalvos ir Azerbaidžianas gal jau matosi. Teks įsivaizduoti...
 |
| M.Vadišio nuotr./Kaip vandenyno dugne... |
Retkarčiais sutikti praeiviai vis klausė mūsų, kodėl atvažiavome būtent dabar, kai aplink sniegas. Neturėjome konkretaus atsakymo... Bet vieno tikrai nepaneigsi. Vasarą šis miestelis tampa panašus į daugelį tų jau išvardintų vietovių nuo Portugalijos iki Azerbaidžano, pilnas turistų, pramogų, saulės ir po truputi čia besiskverbiančio europietiško sterilumo.
Bertos video iš Signagio:
Ką radome dabar? Viską matote nuotraukose ir video klipe. Atokų ant kalvos pastatytą miestą žiemą nuo civilizacijos skiria ne tik kalnai, net ir ne sniegas, tačiau viską užgulę debesys. Matydamas aplink save tik dešimties metrų spinduliu ir plaukiodamas autentiškame Gruzijos vyndarių miestelyje per miglą, jautiesi neprasčiau nei Jamesas Cameronas nusileidęs į vandenyno dugną. O grįžus iš ten kaip ir žymiajam režisieriui belieka tarti dramatiškus žodžius: „Atrodė, kad buvau atsidūręs kosmose, kur laikas praranda prasmę, kur gyvybė teka sava linkme. Tai absoliučiai svetimas pasaulis“.
 |
| B.Tilmantaitės nuotr./Signagio atnaujintos gatvės ir senas trasportas |
Apie fazano ašaras ir truputis Gruzijos vyno istorijos
Prieš grįžtant iš miglų Signagyje, pagrindinėje miestelio gatvėje pravėrėme namo duris, virš kurių buvo išrašytas pavadinimas „Fazano ašaros“. Židinio šiluma šiame name išsklaido visur tvyrančią drėgmę, virtuvėje tiek kvapų ir tiek, spalvų, kad viskas iš karto primena karališką oazę užsnigtame kalnų mieste. Čia šeimininkai mums ir atskleidžia, kaip surenkamos „Fazanų ašaros“ ir kodėl vynas toks svarbus Gruzijos žmonėms.
(Laukite tęsinio...)
