Kuo ilgiau gyveni svetimoje kultūroje, tuo labiau į ją įsilieji ir nori pažinti, suprasti, kaip vietiniai gyvena, kokios jų tradicijos, kaip jie leidžia laisvalaikį ir bendrauja tarpusavy.
Mums pasitaikė labai gera proga, nes atvyko draugai iš Lietuvos, ir jų vizito metu vyksta vienas svarbiausių renginių Pietų Sinajuje – kupranugarių lenktynės. Tai lenktynės tarp dviejų beduinų genčių Mezeina ir Tarabin (Dahabo ir Nuveibos miestelių), organizuojamos jau 30 metų iš eilės. Tai nėra turistams organizuojamas renginys, nevyksta piniginiai statymai, nes tai prieštarauja jų tikėjimui ir kultūrai. Remiamos vietinių genčių turtingų šeichų.
Susisiekiame su vietiniu gidu, išsiaiškiname tikslią datą, kada vyks (kartais nebūna aišku, ar įvyks, net likus kelioms dienoms iki numatomų varžybų).
Kartu su gidu nusprendžiame, kad reikia vykti likus kelioms dienoms iki varžybų į dykumą, susirasti patogią vietą nakvynei, kuo daugiau pamatyti kanjonų, tarpeklių ir kuo geriau pajusti dykumą. Mus iškart perspėjo, kad lenktynės gali visai neįvykti.
Patekti į vietą nėra taip paprasta. Išvažiuojame 8 val. ryto. Kelionė mikroautobusu virš valandos iki vietos, kur persėsim į džipus. Keliaujame 7-iese ir gidas.
Per valandą kelio kertame du policijos ir vieną armijos postą. Paskutiniajame poste rūstūs kareiviai ir prieš akis atsiverianti laukinė dykuma suteikia kažkokį ypatingą jausmą.
Pasiekiame numatytą vietą, kur keliausime bekele apie 40 kilometrų. Mus pasitinka visa lydėsianti komanda: dar 6 beduinai su 4 atvirais džipais. Du – visos reikiamos įrangos su daiktais gabenimui, ir du – mūsų grupės vežimui.
Lenktynės ir mūsų stovyklavietė bus kalnuose 1300 metrų virš jūros lygio, todėl temperatūra yra stipriai žemesnė nei Dahabe. Pasižiūrime prognozę – naktį gali kristi iki -5, dieną rodo +12. Nelabai džiugina, todėl kelios dienos iki išvykimo nusipirkome vietinius apsiaustus RAQS iki žemės – labai patogu, dengia visa kūną, ir šilta.
Vos išlipus iš mikroautobuso pasitinka šaltas oras, jausmas – lyg +5 apie 10 val. ryte.
Džipai paruošti kelionei, persimetam daiktus, sušokam į kuzavus, apsiklojam paruoštais pledais ir pradedam važiuot.
Atviros mašinos, jokių saugos diržų, apžvalga 360 laipsnių kampu, nuostabaus grožio dykuma, suteikia begalinį laisvės jausmą. Nėra telefono ir interneto ryšio, todėl išmaniuosius naudosime kaip foto aparatus ir prožektorius. Išsilaisvinam iš civilizacijos!
Kelionėje į stovyklavietę daug nuotykių nenutinka – vieną kartą užklimpstame smėlyje, bet sumažinamas slėgis padangose, ir pakankamai greitai išstumiam savo mašinas kelionei toliau.
Po geros valandos atvykstame į stovyklavietę. Slėnyje būsime apsupti kalnų, kurie mus saugos nuo vėjo. Labai jauki vieta.
Komanda
Mūsų pagrindinis gidas Walidas – pusiau egiptietis, pusiau anglas. Gyvenęs ir studijavęs Prancūzijoje turizmą. Laisvai kalba anglų, prancūzų, arabų ir beduinų kalba. 17 metų gyvena Sinajuje, pažįsta apylinkes, yra gerbiamas vietinių beduinų (egiptiečiai su beduinais nelabai sutaria ir dažniausiai nedirba kartu) turi labai gerą jumoro jausmą, jaučia žmones, jis yra atsakymas į daugelį mūsų klausimų. Geras pašnekovas, jo nei per daug, nei per mažai, o tiek, kiek mums reikia.
Likusi komandos dalis – dykumų beduinai. Vienas iš jų – Saidas – puikiai kalbantis angliškai, kiti angliškai vieną kitą žodį moka.
Komanda iškart pradeda ruošti stovyklavietę. Mums nespėjus išsitraukti savo daiktų, jau užkurtas laužas, pradedama virti arbata, tiesiami kilimai, statoma didelė palapinė. Viskas vyksta labai sklandžiai ir natūraliai – mes išvažiavome su patikima komanda, kuri žino, ką daro.
Kitas (ir turbūt svarbiausias) momentas – tai sukuriama atmosfera. Nėra jausmo, kad atvažiavai čia su beduinais, kurie tave kaip turistą girdo arbata ir veža iš vietos į vietą pasidaryti gražių nuotraukų. Jautiesi komandos dalimi, viskas vyksta labai organiškai, jiems patiems patinka dykuma, ir jie į tai žiūri kaip į pramogą (dirbk mėgstamą darbą, ir tau niekada nereikės dirbti).
Ar esate ragavę tikrą beduinų arbatą arba kavą? Tiems, kas mėgsta saldžiai, tai kaip bitei nektaras. Kas negeria arbatos ar kavos su cukrumi, pradėję ją gerti paskui nebegali išbūti valandos be jos. Mes persijungiam į beduinų režimą – toks jausmas, kad arbatos gėrimas yra nesibaigiantis procesas. Ji visą laiką karšta, ir visa laiką jos yra. Arbata, kava ir cukrus – mes jo suvartojome turbūt toną per šias tris dienas.
Maistas
Pirmasis mūsų maistas – duona, kepta žarijose. Tešla užminkoma prie akių. Iš miltų ir vandens padaromas didelis blynas, kuris uždedamas ant geležinės skardos ir ant žarijų, o iš viršaus, tiesiog tiesiai ant tešlos pilamos žarijos. Duona kepa apie 20 minučių, nustumiamos žarijos, padaužoma, kad nebūtų smėlio, ir galima valgyti. Skonis neįtikėtinas.
Visas maistas gaminamas tik ant laužo. Vienu metu lauže verda arbata, kava, kepa baklažanai, uždėtas didelis puodas su ožkienos troškiniu.
Sezamo sėklų tahinis, pomidorų ir agurkų salotos su feta, lauže kepti trinti baklažanai, duona žarijose – visas maistas toks paprastas, bet tuo pačiu be galo skanus.
Temperatūra kyla, bet megztinio ir striukės nusiimti visai nesinori. Jausmas – apie +15, šviečia saulė, kartais užeina ledinio vėjo gūsiai.
Apylinkės
Pavalgome ir einame apžiūrėti apylinkių. Be gido toli nuo stovyklos -jokiu būdu. Sinajus – tai ne smėlio, o kalnų dykuma. Daug tarpeklių ir kanjonų. Galima labai greitai pasiklysti, greit susisuka galva.
Pajudam nuo stovyklos tarpeklio link. Keliaujame ten, kur nėra kitų žmonių pėdsakų, ir per visas dienas nesutinkame nei vieno turisto. Gidas mums rodo įvairiausius augalus, labai daug gydomųjų žolelių – nuo skrandžio, nuo kosulio, mažakraujystės, rankom plaut ir t.t. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad visi augalai vienodi, bet jų dykumoje yra labai daug ir labai skirtingų.
Pirma diena bėga labai greitai ir tuo pačiu labai smagiai. Užlipam ant kalno palydėti saulės ir pasigrožėti vaizdu į tolumoje matomas Mozės ir Šv. Katerinos kalnų viršūnes.
Grįžtant į stovyklą Walidas parodo, kaip renkamos malkos laužui. Medžių dykumoje praktiškai nėra, todėl kūrenamos nudžiūvusių krūmų šaknys. Jos išskiria labai daug kaitros ir dega lėtai. Reikia tik susirasti nudžiūvusį krūmą, pakasti šiek tiek šaknis, ir laužui malkų turi.
Vakarienei – ožkos troškinys, vaisių desertas, ir miegot. Ryt laukia visa diena kalnuose.
Naktį šiek tiek jautėme šaltį, temperatūra krito ne mažiau nulio, bet kitai nakvynei pasiruošime labiau.
Išaušta dar viena diena, ir mes po pusryčių leidžiamės į kelionę po apylinkes. Dykumoje labai ramu, praktiškai nėra jokių garsų, dangus mėlynas. Mėgaujamės vaizdais aplink – atrodo, kad gali vaikščiot po dykumą, ir niekada neatsibos. Walidas sako, kad jam taip ir yra, jis kiekvieną kartą su malonumu vyksta, labai geras poilsis nuo visų pašalinių trikdžių. Neveikia mobilus ryšys, nėra interneto.
Saulėlydį palydime ant kalno su laužu ir, žinoma, beduiniška arbata.
Temperatūra visiškai nepasitvirtino – diena buvo šilta, naktį aukštesnė temperatūra nei buvo rodoma prognozėse. Vietoje žadėtų +12 turime +26. Vietiniai sako, kad dykumoje viskas labai greitai gali pasikeisti.
Paskutinė diena dykumoje – ir laukia kupranugarių lenktynės.
Kupranugarių lenktynės
Planas vietoje būti apie 7 val. ryte. Viskas prasideda pakankamai anksti. Nuo mūsų stovyklavietės iki starto vietos – apie 20 min kelio automobiliu.
Šios kupranugarių lenktynės vyksta kiek kitaip nei visos kitos. Mes stebėsime viską tiesiai iš mašinų! Kupranugariai bėgs 30 km distanciją plačiame tarpeklyje tarp kalnų, o visi žiūrovai stebės važiuodami savo džipais. Saidas mums paaiškina – kaip saugiai atsisėsti džipe, nes važiuos greitai dykuma; kai atvyksime į finišą, kiek turėsime laiko fotografijoms, nes visas srautas pajudės atgal, ir mes įvažiuosime į dulkių debesį.
Atvykę į vietą pamatome jau pasiruošusius kelis kupranugarius, virš šimto džipų, kiekviename jų – po 5-6 žmones.
Neužilgo duodamas startas. Kupranugariai pajuda, o su jais kartu ir visa masė džipų. Vaizdas ir jausmas labai stiprus, po visą slėnį išsibarsčiusios lekia mašinos. Nei vienos lengvosios, kai kurie džipai -kainuojantys po 60 tūkst. eurų, ir jų tikrai ne vienas. Greitis visiška bekele vietomis siekia 70 km/h. Mūsų vairuotojas laikosi šiek tiek nuošaliau ir priekyje visos bendros masės.
Gidas pasakojo, kad kiekvienais metais įvyksta avarijų – ir visiškai nenuostabu, kai tiek daug džipų lekia bekele. Iš galo susidaro didelis dulkių debesys, matome, kaip penki kupranugariai bėga šalia vienas kito. Juos vadelioja vaikai, atrodo, visai mažiukai, kokių 6-8 metų. Strateginis sprendimas, kad kupranugariui būtų kuo lengviau. Taisyklė yra viena dėl vadeliotojo – jis negali būti mažesnis trim savo dydžiais už kupranugarį. Jeigu nebūtų šito apribojimo, gal jie sodintų ir trijų metų vaikus.
Lenktynės tęsiasi apie 40 minučių. Kartais labai lekiam, kartais vairuotojas stabdo, norėdamas stipriai neaplenkti lenktynių, vietomis klimpstame smėlyje, bet pavyksta išvažiuot. Pagalvojau, kad nenorėčiau užstrigti – baisu būtų stumti mašiną, kai aplink lekia džipai net nebandydami pristabdyti ir nesilaiko saugaus atstumo.
Finišo tiesioji.
Atvykstame į ją kelios minutės prieš kupranugarius. Greitai surandam vietą nuošalyje ir pasiruošiam sutikti nugalėtoją. Tik pasirodžius pirmajam kupriui, pasigirsta automato šūviai. Dar iš kitos vietos pasigirsta kiti šūviai.
Sklinda kalbos, kad pas kiekvieną beduiną namuose yra ginklas – nori taikos, ruoškis karui. Todėl ir vietinė valdžia (egiptiečių), kurios beduinai nenori pripažinti, į tai atsižvelgia ir žiūri į daugelį iš jų atlaidžiau. Ankstesnėse kupranugarių lenktynėse su ginklais atvykdavo daug žmonių, bet po buvusių neramumų Šiaurės Sinajuje dar labiau sugriežtinta kontrolė. Vietinė valdžia uždraudė varžybose naudoti ginklus. Kaip matėme, ne visi draudimų paiso ir tradicijas vistiek išlaiko.
Kupriai finišuoja, susirenka visi į didelį gyvą ratą, laimėtojas aiškus, bet vistiek kyla ginčas. Beduinai labai aistringai aiškinasi – tai yra kultūros dalis, jokių didesnių incidentų nebuvo. Pasirodo, pirma vieta aiški, dėl 2-3 vyksta ginčas.
Šį kartą pirmas buvo kuprius iš Mezeina genties (Dahabo).
Varžybos truko apie 1,5 valandos laiko su pasiginčijimais. Renginys tikrai įspūdingas, ir buvo geras sprendimas atvykti dvi naktys prieš varžybas. Grįžtame į stovyklą, mus pasitinka arbata ir kava – kaip jau įprasta, su daug cukraus. Komanda surinkusi daiktus, kelionei atgal pasiruošta.
Pakeliui atgal į Dahabą dar stojam – laužas, beduiniškas arbata. Viena geriausių mano išvykų šiais metais.
Grįžus atgal į Dahabą apima jausmas, kad visko turime per daug. Automobiliai, ryšio priemonės, skubėjimas – ir kad buvo be galo geras laikas šioje išvykoje. Palikome visas problemas ir rūpesčius kažkur nuošaly. Trys dienos su vietiniais beduinais, saldžiąja kava ir arbata, ant laužo gamintu maistu, nuostabiais vaizdais ir viską vainikavusiomis kupranugarių lenktynėmis.
