Nors ši šalis yra didelė ir turi labai daug gražios gamtos kampelių, bet nei vienas grožio intensyvumu ir tokiais skirtingais gamtovaizdžiais neprilygsta Saksonijos Šveicarijoje šalia Dresdeno esančiam aštuonerių dienų pėsčiųjų keliui. Smiltainio uolos čia sukuria nepakartojamus tarpeklius ir visiškai kitokį gamtovaizdį, nei mūsų akis galėtų tikėtis. Gamtovaizdį, kurį prieš du šimtus penkiasdešimt metų atrado Dresdeno dvare dirbę menininkai ir kuriame įkvėpimo sėmėsi ne tik romantizmo, bet ir vėlesnių epochų dailininkai, rašytojai, muzikai ir kiti kūrybiški žmonės.
Dailininkų kelias arba Malerweg yra nutolęs lygiai tūkstantį kilometrų nuo Lietuvos. Iš viso yra aštuoni etapai, po 15-20 km kasdien, bet mažiau laiko turintys keliautojai eina pirmuosius penkis etapus šiaurine Elbės puse, kurie baigiasi Vokietijos Čekijos pasienyje esančioje mažoje gyvenvietėje Šmilka. Kelias žavus ne vien savo uolomis, tarpekliais, upeliukais, viršukalnėmis ir žmogaus nepaliestomis sengirėmis – pakeliui nemažai ir žmonių sukurtų paminklų, pilių, malūnų, istorinių vietovių, o gražesnėse vietose rasite lenteles su romantizmo dailininkų tų vietų piešiniais prieš kelis šimtus metų. Be to, šiuose miškuose daugybė augalų ir gyvūnų rūšių, kurių jau nebesutiksite kitur. Kelias tikrai nenuobodus – jūsų laukia daugybė laiptelių į viršų ir žemyn, peizažas keisis kelis kartus per dieną ir džiugins naujais nematytais vaizdais.
Kelias nėra labai sunkus, jis nereikalauja kažkokių papildomų įgūdžių, nebus jokių perėjų ar sudėtingų nuokalnių, nereikia specialios įrangos. Tiesiog reikia būti geros fizinės formos, kad nueitumėte tuos 16-20 km kasdien. Jei turite aukščio baimę, žinokit, kad ketvirtame etape jūsų laukia išbandymai, nes bus daug stačiai krintančių vaizdų. Šiaip kelias saugus, kaip ir viskas Vokietijoje – visur tiltai, atramos ar bent virvės pasilaikymui.
Kadangi šiuo keliu per dvejus metus esu praėjusi ne vieną kartą, žmonės rašo man ir klausia įvairiausių praktiškų patarimų. Taigi nuspredžiau atsakyti į kai kuriuos dažniausiai užduodamus klausimus.
Daug kas manęs klausia koks metų laikas geriausias ėjimui. Man visų gražiausiai šis kelias atsiskleidžia rudenį, kai gamta nutyla, debesys plaukia žemai, medžiai pasidabina spalvomis ir turistų smarkiai sumažėja. Vasarą labai smagu žygiuoti, nes einama miškingomis vietomis ir tarpekliais, karščiai lengvai ištveriami, upeliukai vilioja pavargusias kojas, mėlynės lipa į delnus. Bet vasarą brangiausios nakvynės ir daug turistų. Pavasaris džiugina šviežia žaluma, kuri čia, tarp uolų, visai kitaip spindi ir sukuria magišką atmosferą.
Jei norit keliauti patogiai, į kelionės vietą galite atvykti automobiliu, apsistoti vienoje vietoje ir į skirtingo etapo pradžią vykti bei grįžti visuomeniniu transportu. Nereikės neštis kuprinės, nereikės užsakinėti tiek skirtingų nakvynių. Tai nebebus piligriminė kelionė, bet vis tiek patirsite kelio grožį ir vaikščiojimo malonumą. Tikrieji keliautojai automobilį palieka ilgalaikio stovėjimo aikštelėje Pirnoje, (atvažiavus kasoje reikia pasiimti Malerweg bilietą, kuris kainuoja tik 20 eur aštuonioms dienoms), pasiima kuprinę ir nakvoja kaskart skirtingose pakeliui esančiose nakvynės vietose. Taip kelias nenutrūksta ir kasdien pažeria naujų įspūdžių ir pojūčių.
Automobilis keliaujant nereikalingas, tad atvykti į vietą lengvai galima ir be jo – skrendate į Berlyną, sėdate į patogų traukinį, persėdate Dresdene ir išlipate Pirnoje. Dar yra būdas iš Lietuvos atvykti autobusu į Dresdeną, ten sėsti į priemiestinį traukinuką S1 ir atvykti į Pirną. Ten autobusų stotyje sėdate į autobusą LG, vykstate iki Liebethaler grund ir viskas – jūs jau galite pradėti žygį. Jei turite klausimų, užsukite Pirnoje į turizmo biurą, prisirinkite žemėlapių ir paklausinėkite, kas neaišku.
Visi žemėlapiai, informacija apie regioną, apie kelio etapus bei jų pabaigoje esančios nakvynės vietos ir viešojo transporto grafikai yra išvardinti Saksonijos turizmo agentūros puslapyje. Pats kelias yra gerai pažymėtas, bet vis tiek rekomenduočiau turėti kuprinėje tikrą žemėlapį, nes viena kita klaidi vieta pasitaiko.
Planuodami kelionę pažiūrėkit, ar jūsų norimas laikas nesutampa su vokiškom šventėm ir ilgaisiais savaitgaliais, nes tuo metu sunku rasti nakvynę. Dažnai vokiečiai pigesnes nakvynes užsisako mažiausiai prieš pusę metų.
Vienas svarbiausių patarimų keliautojams – užsisakykite nakvynes iš anksto. Tai ne Santjago kelias, pakeliui paprastų nakvynės vietų nėra daug, sezono metu jos yra užimtos. Saksonijos šveicarijoje yra ne tik Dailininkų kelias, ten virš tūkstančio kilometrų trasų patiems įvairiausiems keliautojams, laipiotojams, dviratininkams, regionas labai mėgiamas vokiečių ir čekų turistų, moksleivių grupių. Vidutiniškai vienos nakvynės su pusryčiais ir turizmo mokesčiu pakeliui kaina – 30-40 eurų žmogui. Atminkite, kad nakvoti lauke Nacionaliniuose parkuose Vokietijoje griežtai draudžiama, nekalbant jau apie palapinių statymą. Kempingų pakeliui nedaug, bet yra galimybė pasistatyti palapinę kai kurių hostelių kiemuose. Pats populiariaus kempingas Ostrauer Muele yra įsikūręs Kirničo upės slėnyje, iš jo patogiai pradėsite trečiąjį ir ketvirtąjį etapą. Po pirmojo etapo Stadt Wehlen galėsite pasistatyti palapinę dailininko Christopherio kieme Kunsthaus Wehlen. Pas jį galite apsistoti ir be palapinės. Jis labai myli lietuvius ir papasakos jums daug apie šį regioną.
Vokietija, o ypač jos miškingi pakraščiai, yra daug labiau atsilikus už Lietuvą ir čia mokėjimo kortelių nemėgsta, su jomis tik nedaug kur aptarnauja. Jei už nakvynę geresniuose viešbučiuose galėsit atsiskaityt kortele, tai už alų ar vakarienę – ne. Taigi visoms planuojamoms išlaidoms rekomenduoju turėti grynųjų. Šiaip regionas nėra iš pigiausių, turistų gausiai lankomose vietose kavos puodelis gali kainuoti ir 3 eurų. Bet įprastai vakarienę pavalgysite už 10-14 eurų. Didelio alaus bokalo kaina – 3,5-5 eurų.
Atminkite, kad Vokietija ne taip gerai padengta interneto ryšiu kaip Lietuva. Bus nemažai vietų, kur neturėsit, nei telefono, nei interneto ryšio, tad namiškius perspėkit iš anksto, kad nesirūpintų, jei nepavyks susisiekti. O jūs pasidžiaukit galėdami šiek tiek atsipūsti nuo pasaulio šurmulio. Tačiau rekomenduoju turėti popierinį žemėlapį arba tą, kuriam nereikia interneto.
Svarbiausias inventorius tokioje kelionėje yra kalniniai batai storu neslystančiu padu. Daug kas galvoja, kad tai nedideli kalnai ir nereikia lipti uolomis, tad galima eiti ir su sporbačiais. Bet turiu perspėti, kad yra šlapių vietų, daug laiptų, uolos atbrailų, kurios palijus gali būti slidžios, tad su batais be protektorių yra tiesiog nesaugu eiti. Vaikščiojimo lazdos nėra būtinos, bet jos smarkiai palengvina kopimą ir leidimąsi.
Kiekviename etape yra viena kita užeiga, kur galima stabtelti ir numalšinti alkį ir troškulį. Pažadėti, kad jos tikrai dirbs, negaliu, tad rekomenduoju turėti maisto davinį ir kuprinėje. Parduotuvių pakeliui taip pat beveik nėra išskyrus vieną kitą kioskelį. Vandenį taip pat reikia neštis, nes pasipildymui nėra daug galimybių. Čia ne Alpės, kur upeliukai teka iš viršukalnių ir iš kiekviename krioklyje gali pasipildyti gertuvę.
Regionas labai mėgstamas ir šeimų, nes vaikams laipioti uolomis ir landžioti po olas yra labai įdomu, be to čia yra keli jiems skirti muziejai, važiuoja senovinis tramvajus. Bet Dailininkų kelias mažiesiems yra šiek tiek per ilgas ir reikalaujantis per daug ištvermės ir mažiesiems, tiesą sakant, tiek laiko žingsniuoti nusibosta. Šeimoms su mažais vaikais aš siūlyčiau paieškoti kitų maršrutų šiame regione. O jei vis tiek nuspręsite eiti dailininkų keliu – galima kiekvieną etapą patrumpinti ir jo pabaigą pasiekti autobusu.
Kai kuriais etapais galima važiuoti dviračiais, bet šiaip dviratininkams skirti kiti maršrutai šiame regione. Tikrai turizmo biure rasite atskirus žemėlapius dviratininkams. Palei Elbę eina žymusis Vokietijoje Elbės dviračių takas.
Eidami Dailininkų keliu kartais papulsite į gausiai turistų lankomas vietas, bet didžiąją dalį kelio galėsit mėgautis vienuma arba susitiksite tokius pat keliautojus ar vietinius. Vokietijoje sutikus kitą keliautoją ar prie vartelių stovintį vietinį gyventoją, įprasta sveikintis. Paprasto „Hallo“ ir šypsenos užtenka. O šiaip kelias pagrindines frazes vokiškai teks išmokti, nes angliškai kalba tik nedaugelis ir anglišką meniu tikrai ne visur rasite.
Knygoje „Kelyje. 100 000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu“ aprašiau mūsų kelionę Dailininkų keliu. Joje rasite ne vien mūsų pokalbius apie gyvenimo kelionę. Ją galima naudoti ir kaip fizinės kelionės vadovą, nes joje aprašytas ir šis Vokietijos regionas, ir Dailininkų kelio legendos, ir kiekviename etape aplankomi įdomesni objektai, istorinės vietos, ir nakvynės namai, sutinkami žmonės, susipažįstama su vokišku maistu ir čia gyvenančiais žmonėmis.
Geros kelionės.
Ir visai nesvarbu, kad vasara jau eina į pabaigą, ruduo vaikščiojimui pats tinkamiausias ir pats gražiausias metas.
Lina Ever yra rašytoja, žurnalistė ir gidė po Berlyną.
