Dvaras tapo galvos skausmu
Rajono meras Valentinas Tamulis šį klausimą kėlė nuo Kultūros ministerijos iki paties LR Prezidento. Vien oficialių raštų iš savivaldybės į įvairias institucijas per 3 metus parašyta gausybė, tačiau dvaro likimas vis tiek užstrigęs visiškoje nežinioje, o dvaro būklė nuo laiko vis labiau kinta ir menksta.
Vis tik pagaliau ledai šiek tiek pajudėjo – dvaro likimas parūpo ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovui LR Seime, Kultūros komiteto pirmininko pavaduotojui Robertui Šarknickui.
Kultūros komiteto atstovas prieš kelias dienas apsilankė Kėdainiuose. Iki tol savivaldybės vadovai šioje kadencijoje dvaro pastrigimo biurokratiniuose labirintuose problemą minėjo kur tik galėjo ir įrašydavo į visas įmanomas susitikimų su pareigūnais darbotvarkes.
Nuosprendis: neprivatizuoti
Kadangi dvaras yra garsiajame „Neprivatizuotinų buvusių dvarų sodybų – kultūros ir istorijos paminklų sąraše“, iki šiol visos institucijos atsisako jį iš ten išbraukti.
Sąrašą „valdo“ Valstybinė kultūros paveldo komisija. Ta pati, iš kurios gniaužtų garsiojo Žaliojo tilto skulptūras Vilniuje meras R. Šimašius išvežė restauruoti, o paskui taip ir negrąžino.
Kultūros ministerija šios komisijos prašė pateikti išvadą ir dėl Kėdainių rajono savivaldybės administracijos prašymo išbraukti Apytalaukio dvaro sodybą iš minėto sąrašo, tačiau Paveldo komisija pasiūlė peržiūrėti ir atnaujinti neprivatizuotinų dvarų sąrašą, atkreipiant dėmesį į dvarų sodybų vertes, išgryninant valstybės prioritetus, įdiegiant šiuolaikinius išsaugojimo kriterijus toms dvarų sodyboms, kurioms yra iškilusi potenciali grėsmė.
Belieka spėti, kad tikriausiai Apytalaukio dvarui iškilusi potenciali grėsmė yra sunkiai įžvelgiama nuo darbo stalo. Tuo tarpu prie stalų nesėdintys ir sprendimų „nenuleidinėjantys“, o tiesiog į šio dvaro teritoriją užsukantys turistai ar gyventojai jo didybės ir grožio, buvusio visai neseniai, dar 2006 metais, jau nebemato.
Dvarui jau ir tuomet reikėjo investicijų, tačiau dabar, regis, situacija kritiška – unikalus statinys nyksta akyse. Dabar net ir plika akimi matomos ne iškilusios grėsmės, o akivaizdus pavojus.
Savivaldybei brangu
Tikslūs pastato draudimo privatizuoti motyvai ir lieka nežinomi, nes niekas negirdi kitos svarbios detalės, kad šiuo metu sudaryti nuomos sutartį su privatininku tegalima 10-čiai metų, o tai reiškia, kad joks asmuo į tokį dvarą nenorės investuoti milijonų (paskutiniais skaičiavimais, kurie buvo atlikti, kai dar buvo litai, buvo nurodoma, kad investicijoms reikia apytikriai 5 ar daugiau milijonų litų).
Esant tokiai sąlygai, kai pastatą tegalima išsinuomoti 10-čiai metų, negali būti garantuotas, kad įdėti pinigai atsipirksią, o tai reiškia viena – kad elementariai dvaru, jo likimu, būkle bei jo teritorija ir galų gale jo išsaugojimu ir pritaikymu turizmui ar bet kokiai kitai paskirčiai turi rūpintis pati savivaldybė.
O savivaldybei tokia rekonstrukcija ir vėliau paties pastato išlaikymas yra labai didelė pinigų suma. Taip kad dvaras, atsisakant jį padaryti privatizuojamu objektu, greičiausiai tiesiog sugrius.
Labai aiškiai reikia įvardyti ir tai, kad dar po 10 ar 25 metų Valstybinės kultūros paveldo komisijos niekas neminės kaip neleidusios dvarui atgimti, bet minės Kėdainius kaip sugriovusius ypatingą dvarą, esantį visai šalia garsaus Nobelio premijos laureato – Česlovo Milošo tėviškės.
Viltys atsimušė į pinigų trūkumą
Kadangi pastatai šiuo metu yra visiškai apleisti ir negyvenami, galima sakyti, kad Apytalaukio dvaras likimo valiai paliktas jau daugiau kaip 15 metų, tačiau yra ne visiškai taip.
Dar apie 2004 metus buvo pradėta galvoti, kaip dvarą pritaikyti turizmui ir gyventojų poreikiams.
2007–2011 metais, priminsiu, kad tai buvo kriziniai valstybei metai, turėta daug vizijų bei planų dėl dvaro ateities. Kadangi iki 2007 metų dvaro rūmai veikė kaip protinę negalią turinčių žmonių pensionatas, iš jo buvo iškeldinti žmonės, bet nutraukus šios įstaigos dvare veiklą labiausiai ir išryškėjo pastato avarinė būklė. Buvo pravesta daugybė derybų, konsultacijų, atlikta analizių, daryta skaičiavimų.
Tuometinė merė Nijolė Naujokienė dėjo pastangas, kad sunkmečiu dvarą pradėtų renovuoti ir kad jis reprezentuotų Kėdainių rajoną bei džiugintų žmones.
Prieita prie tiems laikams gana modernaus sprendimo. 2011 metais buvo paruoštas Paveldo tvarkybos projektas ir gautas leidimas paveldo tvarkybos darbams atlikti. Buvo suplanuota Apytalaukio dvarą koncesijos sutartimi perleisti bendrovei „Investicinių projektų vystymas“.
Investuotojai dingo
Vilainių seniūnas Antanas Bružas gerai pamena tuos metus. Tada koncesininkai čia atsiuntė didelę žmonių brigadą, kuri labai sparčiai vykdė darbus ir vieną mėnesį gerokai paplušėjo – beveik pusėje dvaro išplėšė grindis, nes ruošėsi kitiems darbams, tačiau po mėnesio jie dingo lyg būtų išgąsdinti vaiduoklių. Atrodo, kad negavo ES pinigų, o be jų neturėjo vilties rekonstruoti dvaro. O kas ten dabar ir bepamena, gal ir dar kas atsitiko.
Laiku neįvykdžius šalių įsipareigojimų, sutartis buvo nutraukta nepalankiausiu naujiems sprendimams metu.
Tik 2018 metais rajono savivaldybė vėl pagal panaudos sutartį 20-čiai metų patikėjo dvarą viešajai įstaigai „Apytalaukis“, o 2020 metais jai pačiai paprašius, sutartis buvo nutraukta. Jokie darbai dvare net nebuvo prasidėję.
Tik privatizacija
Dabartinis meras Valentinas Tamulis ir savivaldybės administracijos direktorius Arūnas Kacevičius, radę siaubingos būklės pastatą, o netrukus ir nutrūkus sutarčiai su privačiu investuotoju, įvertino padėtį ir nemato kitos išeities kaip tik atiduoti dvarą naujam savininkui.
Jų įsitikinimu, tik investuotojas galėtų dvarą renovuoti, tvarkyti bei pritaikyti turizmui ar kitoms paslaugoms.
Kėdainių rajono savivaldybė šio pastato išlaikymo ir veiklos vystymo negali prisiimti. Ji nėra pajėgi finansiškai užtikrinti dvaro rūmų pastato renovacijos įgyvendinimo, o vėliau ir paties pastato išlaikymo.
Kol kas esant dabartinėms aplinkybėms, kai dvarą galima išnuomoti tik 10-čiai metų pagal laikiną panaudos sutartį, to padaryti nesiima ir joks privatus asmuo.
Prižiūri vietiniai
Apytalaukio dvaro apsauga rūpinasi Vilainių seniūnija. Jos žmonės kiek įmanoma prižiūri pastatą ir teritoriją, užkala angas.
Vienas seniūnijos darbuotojas gyvena netoliese. Jam ir yra pavesta nuolat patikrinti situaciją, tačiau atsitiktiniai ir pavieniai įsibrovimai bei vandalizmo atvejai, ypač naktimis, deja, yra neišvengiami.
Į dvaro vidų įkelti koją labai nejauku: tinko sluoksnis jau visiškai nubyrėjęs, nuo metų naštos ir nepriežiūros suskilę langai ir akivaizdžiai įlinkę lubos, įkritę grindys. Nereikia didelio statybinio išsilavinimo, kad suprastum, jog dar metai kiti ir dvaro likučiai bus tinkami nebent kelių pagrindui pastiprinti.
Išklausęs situaciją ir išgirdęs paties dvaro aimanas, Seimo narys R. Šarknickas iš karto susisiekė su Kultūros paveldo departamento vadovu Vidmantu Bezaru ir aiškiai sutarė, kad dar kartą kreipsis į Vyriausybę. Šis Seimo narys kelia pasitikėjimą, nes jo Muziejų įstatymo pataisos dėl Gyvojo muziejaus atsiradimo jau pakeliui į gyvenimą.
Gal pagaliau vienaip ar kitaip bus išspręstas šis klausimas ir nutarta, kokias įstatymo pataisas reikia daryti, kad ne tik Apytalaukio, bet ir kiti beviltiškai tarp raštų įstrigę dvarai realiai kiltų naujam gyvenimui.
O tada atsiras Apytalaukio dvarą globojančios ir jo grožį saugančios rankos, kurios bus pajėgios jį atgaivinti.
