Nors Rokiškio rajone, prie pat sienos su Latvija, esantis dvaras yra tikra bulvė prie kelioninių šaltibarščių, jo apylinkės nemažiau turtingos: visai šalia stūkso Onuškio dvaro griuvėsiai, Alksnių piliakalnis, kiek tolėliau – Tyzenhauzų dvaras Rokiškyje.
Kodėl bulvė? Mat prie Ilzenbergo dvaro puikuojasi didžiausias pasaulyje, net apie 75 tonas sveriantis paminklas populiariausiai Lietuvos daržovei – bulvei. Taigi burtų, ką verčiausia aplankyti Šiaurės Lietuvoje, traukti neverta, nes nugalėtojas aiškus – Ilzenbergo dvaras.
Ir tikrai – vos įžengęs į dvaro teritoriją pajunti istorinių vėjų šuorus. Atrodytų lyg ir nusikeli į filme „Tadas Blinda Pradžia“ vaizduotus laikus, kur grakščios bajoraitės su skėčiu rankoje mėgaujasi rytine arbata, tada žengia sutvarkytu parku ir galiausiai išvysta tyvuliuojantį vandens telkinį.
Žinoma, pasukęs galvą ir išvydęs kadaise buvusias arklides ar tvartus, gyvūnams skirtą teritoriją pajunti ir sūrų paprasto valstiečio prakaito tvaiką. Regis, kad dar šiek tiek suktelėjęs galvą išvysi baltus marškinius dėvintį ir rankose dalgį laikantį jaunuolį. Taip, būtent, kelionė į grakščią, bajorišką, didžią, bet kartu ir sūriu prakaitu bei juodos duonos kvapu pagardintą Lietuvos praeitį gali nublokšti pirmieji žingsniai dvaro teritorijoje.
Romantizmo epochą primenančiame parke gali įkvėpti gamtos, pamiršti miesto šurmulį, išpardavimus, prekybcentrių šviežių bulvių akcijas Medžių ošimas, paukščių trelės primena Antano Baranausko „Anykščių šilelį“, Donelaičio „Metus“ ar net Adomo Mickevičiaus poemą „Ponas Tadas“.
Būtent žmogaus beveik nepaliestame Ilzenbergo dvaro parkelyje iš praeities grįžti į realybę ir imi mąstyti apie ateitį. Parko žaluma leidžia suvokti, kaip šiuolaikinio žmogaus darbai pakeitė gamtą ir tyrumą, ramybę ir istorinį paveldą. Magiškos dvaro aplinkos paskatintas gali įsitikinti, kad ateitis priklauso nuo visų žmonių ir jų noro išsaugoti bei atgaivinti tai, kas buvo užmiršta ir tai, kas buvo ir vis dar yra tikrosios vertybės.
Didžiuosiuose miestuose bei pajūryje vyrauja triukšmas bei komercija, o čia paprastos ir prigimtinės vertybės. Galima teigti, kad tokių vietų aplankymas leidžia dar kartą įsitikinti prancūzų filosofo Rene Dekarto minties originalumu: „Mąstau, vadinasi esu“.
Ne veltui buvo užsiminta, kad dvaro aplinka labai romantiška. Būtent ši vieta yra ideali įvairaus amžiaus poroms. Žinoma, laikas su šeima čia tikrai neprailgtų, bet romantiškas pasivaikščiojimas, skanaujant naminius Ilzenbergo dvaro krautuvėlėje pardavinėjamus produktus – idealus pasimatymo variantas. Ne veltui šalia parko puikuojasi Meilės sala, į kurią veda medinis tiltelis. Nors tiltelis ir trumpas, o sala mažytė, praleistas laikas su artimu žmogumi įsimena žymiai labiau nei stumdymasis su praeiviais ar žuvies kvapas ant Palangos tilto. Beje, dvaro teritorijoje esanti meilės sala, puiki vieta ištarti „Myliu“ ar net pasipiršti.
Visgi didžiausias šios vietos lobis ir pasididžiavimas – net 500 metų menantis Ilzenbergo dvaras. Nors vėlyvojo klasicizmo stiliaus pastatas ir gali pasirodyti kuklus, yra manančių, kad tai – gražiausias dvaras Lietuvoje. Tiek sutvarkytas dvaras, tiek šalia jo esantis ūkinis pastatas, rūkykla, svirnas, arklidės vilioja žymiai labiau nei prekybos centruose esančios parduotuvės.
Ir kai jau apėjus beveik visą teritoriją atrodo, kad tikrai pakankamai buvo paklaidžiota istorijos takeliais, pasimėgauta romantika ar Ilzenbergo dvaro produkcija ir niekas jau nebesužavės – pamatai didingą, beveik dvaro bendraamžį ąžuolą.
Ir vėl susimąstai apie tai, kas amžina, o kas laikina, kas tikra, o kas dirbtina. Grįžęs prie didžiausios pasaulyje bulvės statulos jau nebežinai, kokia tai buvo kelionė: ar tiesiog po dvaro teritoriją, ar po įvairiaspalvę istoriją, o galbūt tiesiog po savąsias mintis ir sielos gelmes. Meilė, praeitis, elegancija, didingumas, ramybė, idilija, paslaptingumas – štai ir visi prieskoniai, leidžiantys Ilzenbergo dvarui užburti savo lankytojus.
