Sveiki. Noriu papasakoti, ką patyrė mūsų šeima.
Balandžio 18 d. sūnus pradėjo vemti, pykino be perstojimo, pakilo temperatūra. Mes savo transportu nuvykome į Lazdynų ligoninės priėmimo skyrių. Mus greit priėmė, apžiūrėjo pilvo chirurgas, terapeutė, atliko tyrimus ir paguldė į laikinos priežiūros palatą. Paskyrė lašelines, nes nuo vėmimo organizme trūko skysčių.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kodėl Kauno klinikų pacientų artimieji ujami iš stovėjimo aikštelės.
Būklei pagerėjus, paleido namo.
Balandžio 20 d. vėl pasikartojo tie patys simptomai. Išsikvietėme greitąją pagalbą. Vėl nuvežė į Lazdynų priėmimą, ir vėl mus greit apžiūrėjo suteikė tą pačią pagalbą lašelinėmis ir vėl paleido namo. Dėl priėmimo ir priežiūros jokių priekaištų neturiu.
Sūnus pradėjo vemti, pykino be perstojimo, pakilo temperatūra.
Tačiau man kyla klausimas, kodėl, esant sunkiai būklei, sūnaus (20 metų) nepaguldė į ligoninę ištyrimui.
Kreipėmės pagalbos į Santariškių klinikas
Didžiausias košmaras prasidėjo, kai balandžio 21 d. vėl prasidėjo pykinimas. Kadangi Lazdynų ligoninėje nėra gastro skyriaus, mes nuvykome į Santariškių priėmimą. Patikėkite, baisesnio priėmimo ir pažeminimo nesu gyvenime patyrusi.
Atėjo jauna gydytoja, mums pareikalavus tučtuojau guldyti į ligoninę ištyrimui, mums arogantiškai buvo atsakyta, kad neguldys, nes negali. Bandžiau pasiteirauti, kokiu pagrindu atsisako keturias dienas vemiantį ir nusilpusį sūnų guldyti į ligoninę? Buvo pasiūlyta man raminančių ir atsisakyta su manim bendrauti. Pasak gydytojos, aš neadekvačiai vertinu situaciją. Atlikus tyrimus (nors visus vakarykščiai atliktus tyrimus Lazdynuose aš pateikiau), vėl paguldė į laikiną palatą lašelinėmis atstatyti skysčių trūkumą.
Bandžiau pasiteirauti, kokiu pagrindu atsisako keturias dienas vemiantį ir nusilpusį sūnų guldyti į ligoninę?
Bandžiau paaiškinti gydytojai, kad mes norime sužinoti priežąstį o ne tik simptomus panaikinti. Man buvo pasakyta, kad aš ne gydytoja ir nežinau, kokias lašelines lašino Lazdynuose. Anot jos, tai buvo kitokie vaistai, nors kabėjo ta pati natrio chlorido lašalinė.
Gydytojai baimių negydo
Po keturių valandų, sūnaus būklei normalizavusis, pasakiau, kad bijau nakčiai vežtis vaiką namo, nes nežinau, kas gali nutikti. Gydytoja pareiškė, kad mano baimių negydo. Man pareiškus, kad manęs gydyti nereikia, kad tai mano sūnus ir man rūpi jo sveikata, ji atrėžė, kad tai mano pareiga.
Man labai gaila, kad tokie gydytojai dirba tokioje pasaulyje žinomoje ligoninėje.
Dar kartą – į Santariškes
Balandžio 22 d. vėl atsidūrėme Santariškėse, išsikvietę greitąją pagalbą. Priėmime apžiūros laukėme keturias valandas. Sūnus vėmė be perstojimo. Tačiau vėl tik sulašino lašalinę. Aš maldavau, kad paguldytų į ligoninę, priėmęs gydytojas pareiškė, kad jei jis parašys siuntimą gydymui, jį skyriaus vedėjas išmes iš darbo. Mes vėl grįžome namo.
Negaliu suprasti, kodėl tokių kaip mano sūnus neguldo į ligoninę, juk jis – ligonis. Kam ji skirta: ten dirbančių daktarų artimiesiems, valdžios atstovams?
Ačiū dievui, sūnui geriau. Ligos priežasties taip ir nesurado. Pagalbos sulaukėme Centro poliklinikoje, buvo atlikti reikiami tyrimai. Ačiū jiems.
Medikų komentaras. VUL Santariškių klinikų Priėmimo-skubios pagalbos skyriaus vedėja Božena Markevič:
Visada yra liūdna skaityti tokius pacientų atsiliepimus apie mūsų medikų darbą. Viena vertus, dėl to, kad tai dažniausiai būna emocinės pacientų ar jų artimųjų iškrovos, kita vertus dar ir dėl to, kad mes esame nelygiose pozicijose – apie mūsų darbą bet kas, bet ką gali išmanyti ir komentuoti viešai, tuo tarpu mes neturime teisės net prasitarti, kokia konkrečiu atveju buvo situacija.
Kaip žinote, kiekvienas pacientas įstatymiškai turi teisę į privatumą, mes tokių teisių neturime. Todėl galime kalbėti tik bendrais bruožais apie Santariškių klinikų Priėmimo-skubios pagalbos skyriaus darbą.
Įdomu pastebėti tai, kad dažniausiai triukšmą kelia net ne patys sunkiausi pacientai, o būtent, tie, kurių guldyti į ligoninę ir nereikia.
Mūsų skyriaus medikai yra tokio išskirtinio profesionalumo, žmogiškumo ir ištvermingumo junginys, kuriuo nusistebėti galėtų net karo medikai. Nes kartais Santariškių klinikų Priėmimo-skubios pagalbos skyrius tampa tikru psichologinio karo lauku. Įdomu pastebėti tai, kad dažniausiai triukšmą kelia net ne patys sunkiausi pacientai, o būtent, tie, kurių guldyti į ligoninę ir nereikia. Skaudžiausia, kad pastarieji trukdo mums teikti pagalbą ypatingai sunkiems pacientams. Tokiais atvejais mes esame jau įpratę žaibiškai įvertinti paciento būklę ir kiek įmanoma, atsiriboti nuo psichologinio smurto. Gaila, kad jis pasitaiko pakankamai dažnai. Žinoma, kiekvienam žmogui juk atrodo, kad tik jo susirgimas yra išskirtinis. Todėl mes, medikai, turime išlikti ramiais, užtikrintais ir profesionaliais.
Kitu atveju, dažnai žmonės net nežino ar nesusimąsto, kad ne visus atvežtus ar atvykusius yra privalu guldyti į ligoninę. Guldymą į ligoninę labai griežtai ir aiškiai reglamentuoja SAM ministro įsakymai. Jei pacientas paguldomas nesant tam indikacijų, už tas paslaugas niekas neapmoka. Be abejo, kiekvienas atvejis yra unikalus. Bet juk ne veltui medikų paruošimas trunka iki 12 m., o po to jie visą gyvenimą mokosi tam, kad išliktų profesionaliais. Tiesiog žmonėms reiktų labiau pasitikėti medikais.
