Visą gyvenimą negyvenau Vilniuje, tačiau 7-8 metai, manau šį tą reiškia, jog galėčiau išsakyti savo mintis, nuomonę.
Kiekvieną dieną tenka išgirsti rusiškai kalbančius asmenis autobuse, troleibuse, gatvėje parduotuvėje... Asmeniškai aš pati – rusų kalbos nemoku, nesuprantu ir tikrai nenoriu mokytis. Anglų kalbos man visiškai užtenka bendravimui ir mokslui.
Na ir atėjo 2014 m. gegužės 6 diena, įsėdau į troleibusą Nr. 2, maršrutu Saulėtekis–Stotis. Įsijaučiau telefonu į naujienų naršymą, tačiau nutiko kažkas neįtikėtino.
Pasukus iš Saulėtekio alėjos į Nemenčinės plentą, troleibusas sustojo Saulėtekio stotelėje. Staiga pasigirdo piktos moters šūksniai, kuri kažką rėkavo rusų kalba. Tai buvo troleibuso vairuotoja. Kaip ir minėjau, rusų kalbos aš nemoku, turbūt kaip ir dar keli viešojo transporto keleiviai. Kai kurie žmonės atsistojo, lipo lauk, kai kurie – liko sėdėti. Trūkus kantrybei, prabilau ir aš, žvelgdama į vairuotoją:
– Ar galėtumėte pasakyti lietuviškai, ką sakėte, nes aš nesuprantu?
Ar galėtumėte pasakyti lietuviškai, ką sakėte, nes aš nesuprantu?
Tačiau atsakymo neišgirdau, tik teko „atlaikyti“ piktą žvilgsnį.
Išlipus iš troleibuso, jame matėsi dar keli likę keleiviai, kuriems moteris vos ne vos surezgė sakinį lietuviškai: „Toliau nevažiuoju!!!“
Be to, norėčiau akcentuoti, jog troleibuso Nr. 2 maršrutu važiuoja ne tik įprasti Lietuvos gyventojai, tačiau ir studentai iš užsienio, kurie, tikrai tikiu, jog nusineša tokias istorijas į savo šalį. O vėliau stebimės ir pykstam, kai užsienyje žmonėms pasakius, jog esame iš Baltijos šalies, Lietuvos, atsako: „Hm, tai rusaitė būsi“.
Na ir visos šios istorijos pagrindinis mano pamąstymas: Kaip mūsų pačių visuomenė gali būti laikoma kultūringa, jei net naudojantis viešomis paslaugomis su tavimi niekas nesiskaito. Ar nemanot, jog vairuotoja, laikantis bendrų žmogiškųjų principų, turėjo pasakyti: „Mieli keleiviai, norėčiau atsiprašyti, tačiau troleibusas sugedo. Prašyčiau perlipti į kitą.“ Ar kaip nors kitaip laikantis bent menkiausių mandagumo taisyklių.
Juk kai su mumis – gražiai, mes su kitais – irgi.
Na ir baigdama šią Vilniaus viešojo transporto nepasitenkinimo akimirką, norėčiau pasidalinti pamąstymu: Jeigu išvažiuočiau padirbėti, pavyzdžiui, į Vokietiją, viešojo transporto vairuotoja. Staiga man sugestų automobilis. O aš visiems sakyčiau lietuviškai:
– Žmonės, lipkit lauk!
Ačiū, atsakymo nereikia.
Prisiminti mandagumo savybių linkėdama,
Viešojo transporto keleivė Vilija.
