Bene ryškiausias ir dažnai nemaloniausias suaugėliško gyvenimo atributas - tai nuolatinė neišvengiamybė rinktis. Nuolatinės dvejonės sekančios paskui sprendimus - štai koks galėtų pirminis žodžio gyventi apibrėžimas.
Tačiau už prievolę rinktis blogiau tėra tokios galimybės nebuvimas apskritai. Tą puikiai galėtų įkūnyti Andželikos Cholinos šokio teatro dviejų dalių spektaklis „Ana Karenina" pagal to paties pavadinimo Levo Tolstojaus romaną, skambant įvairių autorių (P.Čaikovskio, A. Šnitkės ir kt.) muzikai, sutraukė sausakimšą dar vasaroti nepatraukusią Didžiąją Nacionalinio dramos teatro salę
„Ana Karenina" - tai dar tik antrasis šio teatro mano asmeniškai matytas spektaklis, tačiau galima pastebėti tendenciją, kad A.Cholina kuria ne pretenzinga choreografija prisodrintą šou, o būtent dramatiškomis emocijomis pagrįstą reginį, prikaustantį žiūrovus. Ana Karenina, - kurios vaidmenį atliko balerina Beata Molytė, - viena iš dramatiškiausių rusų literatūros aukso fondo herojų, savo gyvenimu preciziškai atspindėjusi Tolstojaus mintį, kad „Visos laimingos šeimos panašios, bet kiekviena šeima nelaiminga savaip". Spektaklyje, veikėjai besiblaškant amžinoje akistatoje „tarp": tarp pareigos ir laisvės, tarp šeimos ir savęs, tarp meilės ir visuomenės, dominuoja nuolatinė įtampa, kurią dar labiau užaštrina itin aukštoje ir dramatiškoje tonacijoje skambanti muzika.
Nors scenoje pasirodo aktoriai net iš trijų skirtingų tiek dramos, tiek šokio teatrų, vis dėlto Kareninos (jau minėta B.Molytė) ir Vronskio (Gintaras Visockis) yra vienareikšmiškai viso spektaklio kertinė ašis, pradedant siužetine linija ir baigiant šokio įspūdingumu, o likę aktoriai (kartu su jais - ir įvykių plėtojimas) veikiau labiau kaip papildomi kontekstai, retsykiais pernelyg ardantis vientisumą. Nedrąsiai ir kiek per statiškai į Anos ir Vronskio dvikampį terpiasi (nors galėtų ir/ar turėtų būti priešingai) Manto Vaitiekūno vaidinamas Karenino, Anos vyro, veikėjas.
Šiek tiek abejonių kelia nuolatinė ir nepertraukiama įtampos nuojauta, kurią ištisai aštrina muzika, tarsi Ana, jei jau iš jos pozicijų žvelgiama, būtų iš anksto žinojusi apie savo pačios tragišką baigtį - pasmerkta ir, blogiausia, atstumta. Tačiau, kita vertus, pavyzdžiui, scena, kurios metu atsiskleidžia tikrasis ir neidealizuotas Vronskio veidas, tiksliau, tikrieji jausmai Anos atžvilgiu, yra absoliučiai puiki. Pasiteisina ir visuomenės, kaip nepermaldaujamos smerkėjos, įveiksminimas.
Asmeniškai man intrigą kėlė, kaipgi galiausiai bus išspręsta pabaiga, tačiau finalinis pabaigos epizodas, reikia pripažinti, bene viena iš įspūdingiausių spektaklių pabaigų apskritai, kai po ištiso nervų karo vis tiek išlaužta efektinga kulminacija.
Truputėlį ištęstas, vietomis perkrautas emocijomis ir siužetinis vingiais, tačiau vienareikšmiškai vertas dėmesio reginys, kuriame pagrindinius vaidmenis atliekantys aktoriai atima iš žiūrovo viską, ką įmanoma atimti, žinoma, gerąja prasme.
Spektaklio choreografė - Andželika Cholina, scenografas - Marijus Jacovskis, kostiumų ir grimo dailininkas - Juozas Statkevičius. Nuotraukos - iš A.Cholinos teatro archyvo.
