Užaugau su jos dainomis. Pasiėmusi kadaise TV pultelį į rankas ir užsidariusi kambaryje garsiai dainavau „Vienas namuose“. Pirmąją meilę išgyvenau stovėdama prie lango ir tyliai mintyse niūniuodama „Nemylėjau Tavęs“...
Ir kai pagaliau mano paauglystės deivė paskelbė apie koncertinį turą po visą Lietuvą, tą pačią akimirką nupirkau mūsų šeimai bilietus. Tą pačią akimirką pamiršau ir tuos nuopuolius, kurių kupinas buvo Džordanos gyvenimas... Ir tas minutes, kai stebėdama ją TV ekrane pykau dėl jos gyvenimo būdo, neįvykstančių koncertų, sudėtingų ir kartais protu nepaaiškinamų asmeninio gyvenimo peripetijų.
Džordana, koncertas Vilniuje buvo ypatingas. Ir visai nesvarbu, kad įgarsintojai nesusidorojo su jiems pavesta užduotimi viską atlikti be priekaištų. Ir visai nesvarbu, kad tavo mikrofonas kartais strigdavo. Visų svarbiausia, kad buvo scena, muzika ir tu su savo legendomis tapusiomis dainomis.
O ką jau kalbėti apie naująsias dainas. Jau gerą pusmetį mano automobilyje negroja niekas kitas, tik naujasis albumas „Kryžkelės“ su visomis ypatingomis dainomis. Šiek tiek roko, šiek tiek metalo, šiek tiek moteriškumo ir mažytis mažytis lašelis saldumo. Balse. Žodžiuose. Gitaros virpesiuose.
Kiekviena daina skambėjo. Vis kitaip. Vis ypatingai... Kiekvieni žodžiai virpėjo, o bosų gaudesys kažką skaldė viduje taip, kad daužėsi širdis ir visi greta esantys prieširdžiai...
Šlageriai, kurių žodžiai žinomi mintinai. Naujos dainos, kurios taps tikriausiais hitais. Džordanos prisikėlimas, kuriam nėra lygių. Koncertas su ypatingai sukurta erdve. Vyro Elegijaus palaikymas. Tūkstantinė gerbėjų minia – tai pats didžiausias įvertinimas, kuriuo belieka mėgautis ir nuo kurio reikėtų dar labiau atsispirti, kad publika nesiliautų stebėtis ir mėgautis savo dievaite.
Džordana, turbūt iki scenos mano riksmai nenuskriejo... Turbūt jie paskendo kažkur prie šalia esančių žiūrovų... O mano šaukiamas „Ačiū“ greičiausiai taip ir liko girdimas tik man... Būtent dėl tos priežasties tariu tau čia AČIŪ! Ačiū, kad esi. Kad padovanojai šventę. Kad suteikei ypatingas emocijas. Ačiū, kad esi būtent tokia, kokia esi. Ačiū už išjaustas dainas iki paskutinio akordo. Ačiū už santūrumą. Ačiū už šypsnius. Ačiū už tai, kad Lietuva turi kuo didžiuotis!
Miela Džordana, į tavuosius dainos žodžius „Gal jau suradai žvaigždę sėkmės?“, drąsiai galiu pasakyti – tavo sėkmės žvaigždė vakar sužibo Vilniaus arenoje. Ir visa ošianti minia tebus tau pats didžiausias palaikymas, viltis ir žinia, kad mes tave mylime ir esi mums visiems ypatinga!
