Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2012 11 27

Aktoriai Andrius Žebrauskas ir Audrius Bružas moksleivius mokė tolerancijos ir pasitikėjimo savimi

Pripažinkime, kad bendraujant su skirtingais žmonėmis dažnai tarp mūsų atsiranda kažkas panašaus į sieną, kuri neleidžia mums suprasti kitų. O tokios sienos turbūt dažniausiai iš...
Nuotraukos pavadinimas
Nuotraukos pavadinimas

Pripažinkime, kad bendraujant su skirtingais žmonėmis dažnai tarp mūsų atsiranda kažkas panašaus į sieną, kuri neleidžia mums suprasti kitų. O tokios sienos turbūt dažniausiai iškyla tarp mokinių, mokytojų ir tėvų. Apskritai mokyklose labai paplitęs skirstymasis į atskiras grupeles – į „populiariuosius“ ir niekam neįdomius, nepasitikinčius savimi...  Tačiau atsirado tokių žmonių, kurie nusprendė velniop išsprogdinti bei išversti sienas, kurios mokiniams tikrai neprideda pasitikėjimo savimi...

Du aktoriai, kurie nepabijojo griebti jaučio už ragų. Andrius Žebrauskas ir Audrius Bružas – žmonės, kurie tarytum dvi gyvatės užmušė LABAI stambų ir daugumai įgrisusį jautį – nepasitikėjimą savimi. Dešimtyje Lietuvos mokyklų iš skirtingų apskričių kelias dienas per mėnesį vyko intensyvūs sienų bei „jaučių“ naikinimo darbai. Sienų, kurios mūsų, mokinių ir mokytojų, o atidžiai paieškoję, jas aptiktumėte ir savo kasdieniniame gyvenime „Jaučių“, kurie mums neleidžia būti spontaniškiems, trukdo pasitikėti savimi bei būti čia ir dabar.

Kaip visa tai prasidėjo?  Tiesiog taip jau nutiko, kad vieną dieną aktoriai pasibeldė į mūsų mokyklos duris. O tada visa ši pekla ir užvirė...  Jau po pirmų šių naikinimo darbų minučių nuplaukė visas mano, o taip pat, manau, kad ir mokyklos draugų susidomėjimas matematika ir kitais,  galbūt gyvenime ir reikalingais, tačiau iš nuobodumo tiesiog žudančiais,  dalykais... Ką gi, gali vilioti visokiausios sinusų bei kosinusų teoremos, kai už sienos yra verdamas kraujas, kuris visai ne už ilgo pradėjo tekėti  beveik puspenkto šimto žmonių kūnais,kraujas, kuris vadinasi IMPROVIZACIJA!

Dešimt dienų kiekvienos mokyklos grupei,  kurios nebuvo praleistos šiaip sau, kovojant su vėjo malūnais... Kurios, mano manymu, buvo naudingesnės nei  beveik dešimt metų, praleistų mokykloje.

Tai ką mes per tas dešimt dienų išmokome? Taigi, išmokom mes išties tvirtai pasitikėti savimi, savo jėgomis, negyventi kažkokiais planais, o būti čia, dabar ir su visais. Kalbant apie mokytojus ir tėvus, tai manau, kad tie, kurie dalyvavo šiame projekte, tapo daugiau išklausantys ir suprantantys. Mokytojų pamokose išties pajutau rutinos sumažėjimą bei šviežumo gūsį. Beje, visa tai yra įvardinta šio projekto lankstinuke. Tad pasirodo, kad dar ir šiais laikais reklamoje galima rasti tiesos...

Na, o ką mes veikėme tas visas dienas? Pamąstykite, ką galėtų duoti du aktoriai mokiniams, mokytojams bei tėvams? Nelengvas klausimas... Bet kas akylai skaitė, tas pastebėjo, kad minėjau aš, kad  mūsų krauju pradėjo tekėti kraujo priemaiša, kuri vadinasi improvizacija. Taigi, mes improvizavome. O, pasak Audriaus Bružo, mes tiesiog „durniavome“ , žaidėme įvairius improvizacinius žaidimus, kurie jau jūsų daugumai, greičiausiai, gerai žinomi.

Greičiausiai matėte prieš kelis metus rodytą TV laidą „Pagauk kampą“, o galbūt kažkas lankėsi improvizacijos teatre „Kitas kampas“. Jei ne, lėkite, skriskite, plaukite, šuoliais šuoliuokite ir tai pamatykite!..  Beje, bent man pirmą kartą teko bendrauti su mokytojais, kai jie buvo taip atsipalaidavę... O visa tai finišavo Vilniuje, A. Žebrausko surengtame minifestivalyje, į kurį susirinko išties gausi mokytojų, tėvų bei mokinių brigada...

Kiekvienos mokyklos improvizatorių komanda pasirodė scenoje. Vieniems sekėsi blogiau, kitiems geriau... Bet beveik visi be perstojo juokėsi, o aš tuo tarpu „arkliškai“ žvengiau, rėkiau, verkiau ir kitaip išreiškiau mane užvaldžiusias emocijas. Pvz.  iš to nuostabaus juoko, teko ir grindis pagraibyt. Pasakysiu atvirai, dar nieko nesu taip graibęs, kaip tą akimirką grindis graibiau.... Ir patikėkite manimi bei juodu pavydu pavydėkite – tai buvo nuostabu!

Įsivaizduokite, kaip akimirksniu Žebrausko paraginti puspenkto šimto žmonių, susispaudę vienas prie kito, pradėdavo kurtinančiu garsu klykti, o jau sekančią akimirką visų kūnais prabėgdavo šiurpuliukai, sukelti akimirksniu visą patalpą okupavusios, žadą atimančios tylos, buvo galima išgirsti laikrodžių, ant kai kurių žmonių riešų, tiksėjimą, atskirų žmonių kvėpavimą... Arba pabandykite prieš akis nusipiešti animacinį filmą, kuriame irgi visi staiga sugula ant grindų ir užsimerkę klausosi ramių garsų...

O tie, kurie iš smalsumo vis dėl to viena akimi prasimerkė, buvo beveik apakinti naujųjų draugų, paslapčia vieni kitus pradėjusių įamžinti, fotoaparatų blyksčių...  Visame šiame renginyje tvyrojo pavydėtina tolerancija, draugiškumas ir jausmas, kad mes nesam šiaip sau suburti iš skirtingų Lietuvos miestų žmonės - tokie mes ir nebuvom - mes buvom, esam ir būsim ne kas kitas, o tik KRAUJO BROLIAI. Taip mes save patys pakrikštijom, nes visi toliau norėjom bendrauti, nors tas bendravimas daugiausiai yra tik laidų pagalba, bet vis vien jis yra ir mes visi viliamės, kad bus...

Tad dar kartą norėčiau pasakyti visiems ir taip gerai žinomą, bet šiuo atveju be galo nuoširdų žodį – AČIŪ, mus po viena saule suvedusiems Andriui Žebrauskui bei Audriui Bružui... Ir po  velniais, tas trumpas dvi dienas mums jūra buvo iki kelių... Ir visas nuostabus pasaulis, o jame ir Vilnius, buvo mūsų – Lietuvos provincijos vaikų...

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?