Lietuva nuo seno laikoma aludarių kraštu ir, rodos, būtų nepadoru lyginti šį gėrimą su vynu. Apskritai, regis, nepadoru lyginti. Tačiau Kauno restorano „Sadutė“ vyno somelje Indra Ramanauskienė to nepabijojo ir surengė draugišką dvikovą, kad visi sužinotų, kuris gėrimas turėtų būti iškeltas ant pjedestalo ir kuris geriausiai tiktų ant lietuvio stalo. Jai oponavo ir į kitą ringo kampą stojo alaus somelje, virtuvės šefas Donatas Dabrovolskas.
Kvietimas į tokį renginį intriguoja. Apsilankau. Prisėdus prie staliuko tuoj prisistato padavėja. Vieną stiklinę pripildo vynu, kitą – alumi. Sutrinku. Nuo ko gi pradėti? Susižvalgome su aplinkiniais. Daugelis jų lygiai taip sutrikę kaip ir aš. Maloniai šypsodamasi nutariu palūkėti. Pakeliu taurę vandens. „Kam gi be reikalo išsišokti“, – sakau renginį fiksuojančiam fotografui. Tas spragteli fotoaparatu ir nufotografuoja salėje ką tik pasirodžiusius vyno somelje Indrą Ramanauskienę ir alaus somelje Donatą Dabrovolską. Tada nugeria tamsaus alaus gurkšnį. „Manęs niekas neperkalbės“, – sako man saliutuodamas taure.
„Poniai – taurę Riesling, ponui – didelį tamsaus, – pradeda I. Ramanauskienė. – Toks pageidavimas itin dažnai girdimas. Kartu su Donatu parinkome geriausius maisto ir vyno bei alaus derinius, bet netrukus jūs suprasite, kad šį vakarą karaliaus vynas“. Tuo tarpu Donatas užtikrintai sako, kad viskas idealiai tiks tik prie alaus. Indra gudriai šypsosi. Dvikova prasideda. Į mūšį metami pirmieji patiekalai ir gėrimai.
Mums pristato naują restorano „Sadutė“ pavasario meniu. Ant stalo atkeliauja gurmaniškas vištienos ir triušio terinas su aštriu baltos duonos kremu, skrudintomis pistacijomis ir jūros druska. Ragauju, užgeriu baltu Riesling‘u. Mmm. Skonio harmonija. Fotografas kraipo galvą: „Pabandyk su alumi“. Jis įkyrus, o aš mandagi. Gurkšteliu šlakelį šviesaus lagerio. Stebina. Puiku! Šį alų ragavau tiek daug kartų, bet duete su terinu atsiskleidė visiškai naujas skonis. Matau, kad ir aplinkiniai maloniai nustebę.
Po tokios atakos somelje skubiai pergrupuoja savo pajėgas ir tuoj paruošia atsakomąjį smūgį. Stalai nusikloja kiaulienos patiekalais, o svečių rankos nevalingai siekia vyno taurių. Štai!!! Net kategoriškasis fotografas slapta nugeria raudono vyno gurkšnį. Paskui šypsodamas sako, jog visai netyčia, kad susipainiojo. Nenoriu veltis į diskusiją – tik ne tada, kai gomurį užlieja suderinta skonio simfonija, o fone skamba romantiška gyvai atliekamo džiazo melodija.
Visgi pakeliu ir tamsiojo alaus taurę. Sutrinku. Ji tokia, tokia... patogi, tiesiog miela paimti. Tarsi nuspėdamas mano nuostabą D. Dabrovolskas pasakoja susirinkusiems apie tai, kad žmonės vis labiau pamėgsta tamsiam alui skirtas stiklines ir koks svarbus teisingas alaus pateikimas. „Apynių gėrimas turi daugiau nei 1000 skonių, spalvų, aromatų, todėl jį galima derinti su įvairiausiu maistu, pajusti neatskleistas skonio dermes. Paragaukite jo su, pavyzdžiui, marinuotomis alyvuogėmis“, – gundo Donatas ir pasimėgaudamas stebi kaip damos net užsimerkia iš malonumo. Regis, jis specialiai erzina I.Ramanauskienę tvirtindamas, kad dėl šių taurių moterys vis dažniau užsisako tamsaus alaus.
Po antro patiekalo vakaro svečių nuomonės išsiskiria. Ruošiamasi lemiamai kovai. I.Ramanauskienė tikisi, kad pergalė čia pat. Padavėjai tiekia desertinį vyną. Bet D. Dabravolskas sulaukia pastiprinimo. Priešais vyno taures pasitempęs, kaip garbės kuopos kariai, išsirikiuoja kvietinio alaus desantas. Kovos laukas – lėkštė su brie sūrio desertu, beržų sulos drebučiuose ir našlaitės žiedlapiais kampučiuose. Ką joms teks apverkti pralaimėjus: alų ar vyną? Smeigiu desertą šakute – mūšis dėl nugalėtojo vardo prasideda. Ir staiga sutrinku. Alus? Vynas? Dar daugiau malonaus saldumo ar truputis jaudinančio kartumo? Ėėė! Taip nieko nebus. Apsidairau. Panašu, kad ne aš viena tokia suglumus. Tikriausiai dauguma atėjusių yra ilgamečiai „Sadutės“ gerbėjai ir buvo užtikrinti vyno pergale, o dabar jau dėtų lygybės ženklą prie alaus.
Indra ir Donatas skelbia paliaubas. Keista, bet panašu, kad abu somelje labai dėl to patenkinti. Ak štai kaip! Vadinasi jie nuo pat pradžių žinojo, kuo viskas baigsis ir mus tik nepiktai vedžiojo už nosies, o galiausiai apsikeitė taurėmis ir šypsodamiesi pozavo fotografams.
„Siekiame skleisti gėrimų kultūrą Lietuvoje, mokyti apie geriausius maisto ir vyno bei alaus derinius“, – sako jie. Pasigirsta plojimai. Ką gi – jums pavyko. Dabar jau aišku, kad nei alus, nei vynas nėra gaminamas išskirtinai tik vyrams ar moterims, o tik mėgavimuisi ir geram laiko praleidimui.
Išeinu, kaip ir visi, su pakilia nugalėtojos nuotaika. Juk laimėjom – kas naujas žinias, kas malonias pažintis, užsimezgusias besiginčijant kuris gėrimas turėtų laimėti. O priekabusis fotografas dar liko pasišnekučiuoti su abiem somelje. Beje, rankose jis vis tik laikė alaus taurę, nors nesunku buvo pastebėti, kad nuolat žvilgčiojo į lentynoje suguldytus vyno butelius...
