Kai šį rudenį pirmą kartą aplankiau Mykolo Žilinsko galerijoje trumpam apsistojusią aštuntąją Kauno bienalę TEKSTILĖ’11, pro Kristinos Čyžiūtės austą tapiseriją „Kovo 17-oji” praėjau gana abejingai, na, tik šyptelėjau – koks kraštutiniškai moteriškas menas, tikras namų šeimininkės darbelis: vaikai, virtuvės bufete išdelioti indai, kyšantis šaldytuvo kampas... Banalus kasdieninis vaizdelis, aptinkamas daugelyje mūsų nuotraukų albumų. Nieko menine prasme vertingo ar įdomaus ateities kartoms, - tyliai pamąsčiau ir tuoj pat pamiršau, ką regėjusi.
Visgi rašyti apie šį darbą nusprendžiau ne nuobodulio apimta, o jau subjektyvių išgyvenimų dėka. Norėjau skaitytojams tinkamai pasiaiškinti, teks trumpai papasakoti aplinkybes. Šią vasarą su vyru kraustėmis į mano prieš keletą metų mirusios močiutės butą. Kaip ir dauguma jaunų taupančių porų, aktyviai pasinėrėme į būsto pertvarkymo darbus: tinkavom suskilinėjusias sienas, valėm langus, klojom per akciją pirktas plaukiojančias grindis, sendaikčių turguje rankiojom kėdes ir į šeštą aukštą tempėm liftan netilpusius stalus bei komodas... Atrodė, jog šią seną erdvę perkūrėm iš naujo, tarsi kruopščiai rašytai buto istorijai paspaudėme mygtuką delete. Pasirodo, klydome – nepastebėjome kažkada senelio sukaltos spintelės virš sandeliuko durų. Ir tik kraustymosi šurmuliui aprimus, ieškodami pasimetusių batų poros, šią spintelę atvėrėm. Nustirau išvydusi tvarkingai sudėtas kažkada mano pačios nuskeltas močiutės lėkštes, vaikystėje užgintą liesti porcelianinį „Jiesios”arbatos servizą, gerai pažįstamas vazas bei dekoratyvines skulptūrėles. Netikėtai aptiktas lobis materialiniu požiūriu turbūt nebūtų nustebinęs netgi neišrankiausio sendaikčių prekeivio. Tačiau man tai buvo neįkainojami reliktai. Nedrąsiai apžiūrinėjau jau dulkėmis nuklotus daiktus ir drauge narsčiau po senokai apleistus atminties kampelius: atgimė spalvos, kvapai, emocijos, padriki žodžiai... Šioje spintelėje, krūvoje nenaudojamų ir jau niekam nereikalingų indų aš atradau savo vaikystę!
Kito apsilankymo M. Žilinsko galerijoje metu prie Kristinos Čyžiūtės tapiserijos stovėjau jau be ironiškos šypsenos – susimąsčiusi, iš smalsumo pražiotomis lūpomis lėtai tyrinėjau intymų menininkės pasaulį. Spalvoti keramikiniai puodeliai, apytuštė triaukštė vaza, praplėšta kavos pakuotė, atsitiktinai ant kėdės atlošo numestas languotas rankšluostis, stiklainis uogienės, raštuotų užuolaidų fone į objektyvą žvelgiantys vaikų veidai... Kiekviena užfiksuota detalė, netgi mažiausias daiktelis atskirai pasakojo savo istorijas. „Tai daiktai, kurie visi į mano virtuvę pateko keistomis aplinkybėmis – mano pirmojo vyro bufetas, į kurį sudedu niekad nematyto pusbrolio iš Baltarusijos dovanotus puodukus, iš Čikagos atkeliavusią stiklinę,skirtingų rankų šildytus arbatinukus, kovo 17-osios padėklą“, - apie kiekvienos kasdieninės smulkmenos reikšmę rašė savo darbo anotacijoje pati tekstilininkė.
Papasakoti apie savo išgyvenimus K. Čyžiūtė nusprendė pasirinkdama vieną iš milijono jos kasdienybę lydinčių buitinių akimirkų – jaukų vakarą virtuvėje su dukromis. Kuo tas vakaras ypatingas? Ar būtent tądien įvyko kas nors svarbaus, esminio meninkės gyvenime? Nepabijosiu užtikrintai spėti – nieko ypatingiau nei bet kurie kiti kasdieniniai vakarai: maisto gaminimas, dienos įspūdžių pasakojimai, galbūt netgi smulkus, tuoj pat pamirštas šeimyninis barnis, jį pakeitęs juokas... Svarbiausia čia kasdienybės poetizavimas, priminimas, kad esminių mūsų gyvenimo ženklų apsuptyje gyvename nuolatos. Susidaro įspūdis, jog nebūtina netgi labai įdėmiai apsižvalgyti, filosofiškai juos analizuoti. Užtenka netikėtai užklumpančių prisiminimų, kai maišome kavą buvusio mylimojo padovanotame puodelyje, ar atmintį užplūstančių seniai pamirštų kvapų, kai šluostome indus močiutės siuvinėtu rankšluosčiu.
Daiktai! Dešimtys, šimtai, tūkstančiai daiktų, įvairiausiais būdais įsiveržusių į mūsų gyvenimus, supa mus kiekviename žingsnyje. Ir visgi tapiserijoje matome juos ne kokioje nors reprezantatyvioje erdvėje (svetainėje ar prieangyje), bet vienoje chaotiškiausių namų vietų – virtuvėje. Taip jau yra, kad civilizacijai dideliais žingsniais bėgant pirmyn, mūsų kultūroje bene vieninteliu dar iš tiesų sunkiai išjudinamu dalyku lieka moters ryšys su virtuve. Paprastai tai tik jai pavaldus jusliškas pasaulis, kuriame karaliauja kvapai ir skoniai, o lėkštėse gimsta neįtikėčiausios patiekalų kompozicijos. Kasdieninis pastoviniavimas prie viryklės ar paprasčiausių salotų gaminimas – tai kūrybinis procesas. Ir tam nereikia dažų, teptukų, molio, marmuro... Šis pasaulis kuriamas iš kiekviename turguje ar parduotuvėje aptinkamų... maisto produktų! Būtent tokioje dirbtuvėje susitelkia gausybė asmeninės moters istorijos liuditojų: kiekviena lėkštė, peilis, vaza yra jos išgyvenimai, skausmas, netektys, svajonės ir prisiminimai, chaotiškai pažerti aplinkos mozaikoje.
Netgi penkių kvadratinių metrų tapiserijos formatas įgalina nuo bendros visumos skverbtis ne tik į vaizduojamas pabiras detales, bet paskęsti tankiai ir atidžiai supintų spalvų gausoje. Matyt, kantrybės bei darbštumo nestokojančiai menininkei pasirinkta klasikinio gobeleninio audimo technika atrodė tinkamiausia perteikti trapumu pasižyminčio gyvenimo fragmento svarbą. Dvejus metus K.Čyžiūtė plušo prie vienos savo akimirkos, tankiai audė savo asmeninę istoriją. Tarpusavyje persipynę siūlai jungė skirtingų patirčių neatsiejamumą – juk neiškirpsi nepatikusio puodelio, nes visas ausdinys ims irti! Ir sunku nuneigti techninį rezultato paveikum ą– prieš akis fotografiškai realistiška kompozicija, sukelianti trumpam sustabdytos šeimos video akimirkos iliuziją.
Visgi šaltakraujiškai, atsiribojant nuo savo asmeninės patirties, vertinant tokį tikslaus atvaizdavimo pasirinkimą, liūdina intpretacijos laisvės suvaržymas. Tarsi esu įkalinta toje virtuvėje – nėra galimybės ištrūkti iš daiktiškumo, atsispirti nuo kasdienybės ir pasaulį, save pačią apmąstyti abstrakčiau. Taip ir lieku skęsti prisiminimuose su savo sentimentais. Na, kaip tą vakarą, kai šluosčiau dulkes nuo man nebereikalingo močiutės servizo. Servizas, nors jau atrastas ir apmąstytas, neabejotinai brangus praeities liudininkas, toliau stovi spintelėj – šiandien arbatą geriu jau iš kito...
