Esu keistuolis, pasakojantis žmonėms apie pasaulius, kurių labai senai nebėra. Kiekvieną dieną aš rodau prašalaičiams tuščias erdves, kurias bandau užpildyti praeities kvapais. Žaidžiu formomis, faktais, jausmais lipdydamas pageltusias fotografijas primenančius sapnus. Paklausite, kas man suteikė šią teisę? Mano prosenis – Karpių dvaro kumetis... Mano močiutė – audėja... Mano mama – mokytoja... Mano miesto žmonės, bevardžiai, beveidžiai, jau daugiau nei keturis šimtus metų gyvenantys dėl manęs, mano vaikų, dėl šios žemės... Bandau išgirti jų balsus, stengiuosi išskaityti jų gyvenimų raštus ir visa tai papasakoti pasauliui...
Šiandien aš turiu keistą, galbūt net ekscentrišką pasiūlymą – kviečiu Jus šokio su praeitimi. Kur bebūtumėt, Joniškėlyje, Pasvalyje, Vilniuje ar Dublino priemiestyje – ryžkitės ir ateikite, atvažiuokite, atskriskite į Karpių parką neįprastai akistatai su laiku ir pačiu savimi.
Nesvarbu, ar bus gaivališkas pavasaris ar vėjavaikiška vasara, svajingas ruduo ar apsnūdusi žiema – parkas Jūsų lauks. Lauks, kaip jau laukia daugiau nei du šimtus metų ateinančių, sugrįžtančių, paliekančių... Ir su pirmu oro gurkšniu, su medžių šnaresiu, su po kojomis čežančiais lapais, su Mažupės čiurlenimu, su senojo dvaro šešėliais pajusite, kaip jis įtraukia, kaip įsupa į save lyg šilta, jauki vaikystės antklodė. Ta pati, kurią taip rūpestingai kažkada apkaišiodavo mama, ta pati, iš po kurios taip nesinorėjo lįsti rytais, ta pati, kuria užsiklojus ant galvos dingdavo visi naktiniai baubai...
Mažiausias Lietuvos miestas turi bene didžiausią šalyje 34 hektarų parką. Kažkada žymus Lietuvos dvarų sodybų tyrinėtojas Klemensas Čerbulėnas, apibūdindamas Joniškėlį, pasakys: „Nedaug tėra Lietuvoje tokių jaukių, tapybiškų ir dendrologine įvairove pasižyminčių parkų”. Tai vieta, kur barokas susipina su klasicizmu, meninė išmonė su gamtiniu natūralumu, žmogiška prigimtis su aukščiausiojo Apvaizda. Kokią žinią mums siunčia Karpių dvaro parkas, ką nori pasakyti mums Francas Lehmanas, XIX a. pertvarkęs dvaro sodybą ir parką?
Nebijokite! Atsistokite prie bet kurio seno medžio, užsimerkite ir tiesiog keletą minučių ramiai pastovėkite. Pažadu – ilgai laukti nereikės. Ar girdite prancūziško valso akordus? Su kiekvienu jūsų įkvėpimu, su kiekvienu širdies dūžiu muzika vis garsės. Staiga kažkas nematomas sugriebs jus už rankos... Prasideda!
Ir štai – Jūs jau bėgate pro didžiulius pietinius dvaro vartus, „Svečių“ liepų alėja, pro ledainę, ant kurios kauburio įstabus alpinariumas. Vynuogienojuose skęstantis dvaras ir ant prieangio laiptų stovinti ir besišypsanti paskutinė dvaro valdytoja Marija Joana Karpienė. Priešais dvarą – pasakiškas tūkstančio rožių rožynas, kurio centre legendomis apipinta juodoji Imperatoriškoji rožė.
Muzika vis garsėja ir nematoma ranka veda tolyn. Dvaro puošmena – senojo parko alėja: „Alėja, dengta šimtamečių medžių viršūnėmis. Viršūnėmis, kuriose kartkartėmis nubudęs vėjelis supasi ir vienišos epušėlės uoliai lapeliais poteriauja. Ir seniai lapuočiai šimtamečiai snaudžia. O galbūt tylėdami prisimena tas žmonių eiles, kurios nuo atmenamų laikų čia vaikščiojo, gyveno, džiaugėsi ir mirė.“ Taip apie ją savo romane „Ad Astra“ rašys ne kas kitas, o „geroji dvaro kuprelė“ – Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Būtent čia, Karpių dvare, bus šios nepaprastos moters ramybės uostas. Kai po pusės amžiaus, nugyvento Joniškėlyje, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė išvažiuos, kai pasiners į politiką, pedagogiką, publicistiką, visuomet ras laiko grįžti į Joniškėlį ir dvaro parką.
Tarsi pasitempę liokajai alėjos kraštuose išsirikiavusios dangų siekiančios liepos ir šimtamečiai ąžuolai (beje, šiame parke yra (buvo) net 15 rūšių ąžuolų). Ir, kaip dera ištikimiems pavaldiniams, jie saugo visas šios vietos paslaptis. Tik prancūziško valso garsai ir vėjas dar kartais atneša šilko ir satino čežėjimą, žvangančius pentinus ir kilmingų dvaro svečių juoką.
Oranžerija. Priešais ją – apvalus vasarinių žiedų gėlynas, o viduje – rojus. Kiaurus metus žydintys egzotiniai augalai, marmuro skulptūros, fontanai. Vasara visas šis grožis išnešamas lauk.
Jei suksime kairėn – Slyvų alėja galėsime sugrįžti dvaran. Jei rinksimės kelią, vedantį nuokalnėn, prieisime mėlynąjį tiltą, jungiantį du parko krantus. Sukime dešinėn ir vingiuotu paupiu keliaukime centrinių rūmu link. Tai Angliškas parkas. Tiesios geometrinės linijos, aiški ir suprantama struktūra, daug erdvės ir gėlių. Gėlynai čia visur, ant kiekvieno posūkio, šalia taisyklingo keturkampio tvenkinio, šalia žaliųjų pavėsinių. Parkas išraišytas drenažiniais grioveliais, ant kurių pastatyta net 12 tiltelių!
Nejučia žvilgsnis krypsta kairėn. Status skardis, kurio dugne linksmai čiurlena Mažupė, žaisdama lenktynių su laiku. Prieš akis – nepaprastas vaizdas: slėnis, kanalai, salos, tvenkiniai. Visa tai prieš daugiau nei du šimtus iškasė mano ir jūsų protėviai. Paprasčiausiu kastuvu lygumų krašte buvo suformuotas Alpių slėnius primenantis kraštovaizdis...
Nematomos rankos virkdo akordeoną o mes tęsiame savo keistąją kelionę. Kinietiško stiliaus tilteliu persikelkime per upelį. Prancūziškas parkas. Trys didžiulės salos, sujungtos tilteliais. Salose pavėsinės, gėlynai, skulptūros. Pakilkime akmeniais laipteliais į viršų ir pasukime kairėn. Nuostabus keturkampis tvenkinys, terasos ir vienas unikaliausių ir gražiausių šio parko elementų, taip vadinami „medžių kambariai“. Tai dvi taisyklingos 18 metrų skersmens liepomis apsodintos aikštelės. Pasakojama, kad kiekvienas iš jų turėjo atskirus vartelius, o medžių viršūnės buvo sukaustytos milžinišku plieniniu žiedu, kad išlaikytų vientisą „kambario“ formą. Priešais juos – žemės kauburiai muzikantams.
Būtent čia daugiau nei šimtą metų ir grojo dvaro orkestras. Čia vasaros nakties apsuptyje sukosi grafai ir hercogai, bajorai ir paprasti miestelėnai. Dėl šių aikštelių tarpukaryje varžėsi net du miesto orkestrai: lietuviškas pučiamųjų ir žydiškas styginis. Dažniausiai laimėdavo pastarasis ir juodruviams muzikantams griežiant madingus fokstrotus, sukdavosi mano ir jūsų seneliai.
Muzika prityla, papučia nemalonu šiaurys. Parkas pasineria į keistą letargą. Užeina svetimi. Paskutinė Karpienė priversta palikti namus. Purvinos kojos mindo brangius kilimus, „laisvės saulę“ atnešę „išvaduotojai“ šildosi vakarais degindami didžiulės bibliotekos, kurią kažkada inventorizavo Laurynas Ivinskis, knygas. Dar vieni „savi“. Taip mėgto parko orkestro smuikai amžiams nutyla Žadeikių miškelyje... Dar kartą pūgos iš rytų sugrąžina „išvaduotojus“. Dabar jau ilgam. Parko pietinė dalis ribojasi su siauruku, kuriuo dabar dunda ešalonai su gyvuliniais vagonais, prigrūstais tų pačių, kurie kažką taip mylėjo šį parką. Šiaurinėje dalyje įrengiami artilerijos įtvirtinimai. Dar ir dabar galima rasti patrankų išdarkytus Mažupės šlaitus...
Nuo centrinių dvaro rūmų nudaužomas Karpių giminės herbas. Jį pakeičia raudona žvaigždė. Nedrąsiai garsėja muzika. Senieji parko akmenys vėl ima pasakoti istorijas. Apie mokyklą, vaikus, apie slaptas mokytojo Gutausko istorijos pamokas, apie tūkstančius pasimatymų ir milijonus kartų ištartus žodžius „MYLIU“. Senieji medžiai pasakoja apie atkalų sodininką Antaną Vyskupaitį, iš paskutiniųjų besistengiantį išsaugoti senąją parko legendą...
Atsimerkite. Tai nebuvo sapnas, bet ir ne realybė. Šiandiena Karpių dvaro parkas jau nebe tas, bet jame dar yra dalelė senosios legendos. Labai liūdna, kad jau dvidešimt metų tik kalbomis bandoma šį parką gelbėti, keisti, restauruoti. Berods vienintelis žmogus, kuriam iš tiesų skauda dėl šios unikalios vietos, yra Joniškėlio bandymų stoties direktorė dr. Stanislava Maikštėnienė. Jos pastangų dėka, parkas buvo išvalytas, tapo gerokai šviesesnis, atsivėrė dauguma senųjų erdvių. Tikėkimės, išauš diena, kai šis parkas bus prikeltas naujam gyvenimui ir taps puikia Pasvalio ir visos Šiaurės Lietuvos reprezentacine vieta.
O kol kas parkui, kaip ir kiekvienam gyvam organizmui, reikalinga pagalba. Ir tai, ką prieš daugiau nei du šimtus metų padarė mūsų protėviai, galbūt sugebėsime padaryti ir mes. O pradžiai reikia labai nedaug – tiesiog balandžio 21 d. 9 val. ryto atvažiuoti su grėbliu prie centrinių Karpio dvaro rūmų.
Prisidėkite prie legendos išsaugojimo! Vardan savo tėvų ir senelių atminimo, savo vaikams!
Viktoras Stanislovaitis
Notraukose Joniškėlio dvaro parkas XXa. pradžioje.
