Birželio 4 dieną Kauno „Žalgirio“ arenoje vyko pasaulinio garso muzikanto Erico Claptono koncertas, į kurį sugužėję bliuzo ir roko gerbėjai turėjo galimybę pasiklausyti aukščiausios kokybės virtuoziškos muzikos ir pamatyti instrumentus, kurie, rodos, patys grojo net neliečiami.
Ericas Claptonas, šįmet švenčiantis solidų karjeros 50-metį, triskart įamžintas „Rokenrolo“ šlovės alėjoje, gavęs net 17 „Grammy“ apdovanojimų, išleidęs 21 solinį studijinį albumą, yra laikomas vienu iš įstabiausių gitaros atlikėjų Lietuvoje koncertą surengė pirmą ir, tikėkimės, kad ne paskutinį koncertą.
Vakarą, skirtą džiaugsmui ausims, atidarė gitaristas Andy‘is Fairweatheris Lowas kartu su grupe „The Lowriders“ buvo svarbi dalis viso pasirodymo koncerto kontekste. Stabiliai ir užtikrintai atlikdamas bliuzo muziką, ne tik nuklojo kelią maestro pasirodymui, bet ir puikiai apšildė publiką.
Po pertraukos be neva „tikroms žvaigždėms“ būdingų vėlavimų scenoje pasirodė absoliutus vakaro ir scenos karalius Ericas Claptonas, koncertą nedelsdamas atidaręs su kūriniu „Hello Old Friend“ iš ketvirto solinio albumo, išleisto 1976 m., „No Reason to Cry“.
Kauno „Žalgirio“ arenoje geras garsas, pasirodo, įmanomas
Vienas iš didžiausių šio koncerto nuopelnų – tai, kad E. Claptonas sugebėjo Kaune padaryti tai, kas veikiausiai paneigia fizikos ir visus kitus dėsnius. Tai yra privertė skardinėje „Žalgirio“ arenoje muziką skambėti taip, lyg ta krepšinio arena būtų buvusi specialiai pastatyta šiam koncertui.
Kalbant apie scenografiją, džiugu, kad regėjimo nereikėjo tikrintis, bandant įžvelgti tai, kas vyksta scenoje, nes iš abiejų scenos pusių buvo po ekraną, kuriame buvo galima stebėti objektyviai svarbiausią scenoje vykstantį veiksmą.
Scenoje su E. Claptonu buvo dar aštuonių žmonių komanda, iš kurių kiekvienas yra tokie savo srities profesionalai, kad su didžiausiu susižavėjimu būtų galima stebėti jų solinius koncertus. O tai buvo: gitaristas Doyle‘as Bramhallas II, multiinstrumentalistas, grojęs specifine „pedal steel“ gitara, Gregas Leiszas, klavišininkai Chrisas Staintonas ir Paulas Carrackas, būgnininkas Steve‘as Jordanas, o bosine gitara grojo Willie‘is Weeksas. Pritariamieji vokalai – dainininkės Sharona White ir Michelle John. E. Claptonas meistriškai suteikė progą pasireikšti ir jiems, jiems „atlaisvindamas“ pagrindines rampų šviesas ir tarsi kurdamas koncerto koncerte įspūdį, kuriame vienodai svarbūs yra visi jo elementai.
Po bliuzo ir greitesnio tempo muzikos su roko motyvais, sceną užkariavo efektingas trijų dainų akustinis, jeigu galima taip pavadinti, E. Claptono pasirodymas, kurio metu buvo pateikta išplėtota savotiška visa dramos linija: pradedant svajinga įžanga „Driftin‘ Blues“, nepaprastai jautria „Tears in Heaven“ ir kaip tiltas atgal link aštresnių ritmų – „Layla“.
Kokybiška muzika – jau savaime efektingas šou
E. Claptonas nesisvaidė banaliais mėginimais kalbėti lietuviškai ar demonstratyviais pašnekesiais, išskyrus kitų atlikėjų pristatymus ir lakoniškus „thank you“ (liet. „ačiū“) po kai kurių dainų. Muzikantas tiesiog darė tai, ko pastaruoju metu tokio pobūdžio koncertuose tenka ieškoti (ir dažniausiai nerasti) su žiburiu, tai yra grojo tokią muziką, kuri pati savaime pakylėja iki vadinamojo šou reginio: profesionaliai, dinamiškai ir, svarbiausia, kokybiškai. Plati atliktų kūrinių amplitudė, suveržta taip, kad ne tik pateiktų įvairesnę kūrinių retrospektyvą, bet ir leistų atsiskleisti nepriekaištingai išpuoselėtam profesionalumui, atliekant skirtingų žanrų ir leitmotyvų prisodrintą muziką. Lygiai dvi valandas trukusios programos metu skambėjo 20 dainų, sukurtų tiek skirtingais Erico Claptono karjeros periodais (E. Claptonas buvo grupių „Derek and the Dominos“, „Cream“ ir kt. narys), tiek kitų muzikos legendų „koveriai“. Ir nors paskutiniame albume „Old Sock“, išleistame šių metų kovo mėnesį, labiausiai lyg ir galima justi country muzikos elementų dominavimą, tačiau antradienį vykusiame koncerte visus svertus nusvėrė visagalis bliuzas, o atliekamos instrumentinės improvizacijos, žinoma, jeigu galima dar kalbėti apie improvizaciją žmogaus, kuris jau 50 metų scenoje...
Koncertas, užgniaužęs kvapą
Apskritai buvo pavyzdys tokio profesionalaus koncerto, kai viso koncerto intriga kaustė taip, kad eiliniam žiūrovui ir klausytojui beliko džiaugtis muzika plačiai atmerktomis akimis ir užgniaužus kvapą. Koncertą Kauno „Žalgirio“ arenoje vakarą vainikavo „Cocaine“ daina, kuri aštresne maniera buvo pratęsta, kai Ericas Claptonas su muzikantais sugrįžo bisui. Atgaivinę tikėjimą šiuolaikine muzika, dar sugrojo simbolišką dainų „Sunshine of Your Love“ ir „High Time We Went“ tarpusavio derinį. Na, o jeigu reikėtų vakarą reziumuoti vienos dainos pavadinimu, tai neabejotinai būtų „Wonderful Tonight“.
Visi koncerte skambėję kūriniai:
1. „Hello Old Friend“ (iš Erico Claptono albumo „No Reason to Cry“. 1976 m.),
2. „My Father‘s Eyes“ (iš 13 E. Claptono albumo „Piligrim“, 1998 m.),
3. „Tell the Truth“ (grupės „Derek and the Dominos“ daina, pasirodžiusi 1970 m.),
4. „Gotta Get Over“ (E. Claptono albumas „Old Sock“, 2013 m.),
5. „My Woman got a Black Cat Bone“ (Hopo Wilsono daina),
6. „Got to Get Better in a Little While“ (grupės „Derek and the Dominos“ daina),
7. „Come Rain or Come Shine“ (Haroldo Arleno ir Johnny‘o Mercerio bendrai sukurta daina, 1946 m.),
8. „Badge“ (grupės „Cream“ daina, 1969 m.),
9. „Driftin‘ Blues“ (grupės „Johnny Moore’s Three Blazers“ daina, 1945 m.),
10. „Tears in Heaven (iš kino filmo „Rush“ garso takelio, 1992 m.),
11. „Layla“ (grupės „Derek and the Dominos“, 1971 m.),
12. „It Ain't Easy (To Love Somebody)“ (Paulo Carracko daina, 2008 m.),
13. „Wonderful Tonight“ (iš E. Claptono albumo „Slowhand“, 1977 m.),
14. „Blues Power“(debiutinis E. Claptono albumas, 1970 m.),
15. „Love in Vain“ (Roberto Johnsono daina, 1939 m.),
16. „Crossroads“ (Roberto Johnsono daina, originalus pavadinimas „Cross Road Blues“, 1936 m.),
17. „Little Queen of Spades“ (Roberto Johnsono daina, 1937 m.),
18. „Cocaine“ (J. J. Cale'o daina. 1976 m.),
19. „Sunshine of Your Love“ (grupės „Cream“ daina, 1968 m.),
20. „High Time We Went“ (Joe Cockerio daina, 1972 m.).
