Trečiadienio vakaras „Oze“ įsikūrusiame kino teatre „Multikino“ buvo nekasdieniškas. Tai lėmė dvi priežastys – trečiasis kino teatro gimtadienis bei ilgai laukto jaunojo režisieriaus Romo Zabarausko filmo „Streikas“ premjera.
„Filmas dėl kurio bėgtum iš pamokų“, – panašiomis afišomis buvo pristatomas Romo Zabarausko ilgametražio filmo debiutas. Vien toks filmo pateikimas reprezentavo, kad jo siunčiama žinutė bus skirta jaunajai kartai. Jau nekalbant apie filmo pavadinimą, kurio prasmė režisieriaus įgyvendinta atskleidus jaunuolių kuriamą naujosios kartos mentalitetą. Bet pradėkime nuo pradžios.
Ypač nustebino publikos persimainymas iš smalsios, nekantraujančios į susimąsčiusią ir bandančią ieškoti giliai užslėptos prasmės vos pamačius filmą. Žiūrovai tarsi pasidalino į dvi atskiras auditorijas, dvi komandas – supratusią, sužavėtą, palaikančią ir tą, kuri liko nusivylusi. Kaip žinia, pastarosiomis dienomis buvo galima girdėti daug prieštaringų nuomonių apie „Streiko“ debiutą Lietuvoje. Kaip tik dėl šios priežasties nusprendžiau pasidalinti filmo „atsiųsta“ žinute man, kaip jaunosios kartos atstovei.
Matyt, natūralu, kad per daug tikintis iš naujo filmo, dalis žiūrovų patiria lengvą nusivylimą, nes kine, kaip ir gyvenime, visuomet galima rasti šiokių tokių trūkumų. Žinant faktą, kad tai antrasis R.Zabarausko režisuotas ir pirmasis ilgametražis filmas, daugelį klaidų būtų galima atleisti. Bet į premjerą susirinkę žmonės kritikos režisieriui negailėjo – „We Will Riot“ nebuvo toks stiprus kaip rėkė jo pavadinimas“, „Žiūriu filmą, o kur streikas?“, – ir tai tik dalis kritiškai nusiteikusių žiūrovų nuomonių. Turbūt idealiausias paaiškinimas, kodėl kai kuriems taip sunkiai sekėsi suprasti filmą ir jo pristatomas problemas, buvo tų akcentų neaktualumas ar tiksliau nenaudingumas vyresniajai amžiaus grupei. Taip pat filmo sėkmei galėjo trukdyti per daug gilios prasmės paieškos.
Nenuostabu, jog jaunosios kartos režisierius taikėsi į savo bendraamžiams svarbias temas. Filmas toli gražu nebuvo sukurtas vien tik tam, kad pristatytų pasauliui Lietuvos beatmaker‘ių kuriamą muziką, kaip rašė nemaža dalis tinklaraštininkų iškart po premjeros. Jo pagrindinę mintį jaunam žmogui suvokti neturėjo būti sunku. Filmo gale pateikta vadinamoji „Streiko“ scena toli gražu nesiekta tiesiogiai pavaizduoti žodžio „streikas“ esmės. Tai buvo tarsi bandymas metaforiškai užsiminti apie jaunosios kartos rankose turimą galią keisti esamą, gausią įvairių problemų sistemą.
Filme paliečiamos tokios vyresniajai kartai „nepatogios“ socialinės temos kaip rasizmas, homoseksualumas – galbūt toks temų pasirinkimas nulėmė dalį filmo kritikos. Be to, „Streike“ kalbama ir apie valdžios pasinaudojimą kartais naivesne jaunąja karta komerciniais tikslais tam, kad būtų pasiekta asmeninė politinė ar finansinė nauda. Neabejoju, kad panašių problemų išryškinimas filme buvo ypač nemalonus su korupcija, neskaidrumu susijusioms įmonėms ir organizacijoms – štai jums ir dar vienas kritikos šaltinis.
O pagrindinio veikėjo finalinėje scenoje ištarta frazė – „Ar už tokią Lietuvą būtų kovoję patriotai? Aš manau, kad ne“, – turėjo kiekvienam atverti akis – laikas keisti ir keistis patiems iš esmės. Tik leidžiant visuomenei bręsti ir tobulėti, kas yra neįmanoma be jaunosios kartos pagalbos, gali būti pasiektas ne tik filme idealizuotos Lietuvos kaip muzikos, meilės, draugystės (o ne visa tai griaunančios), šalies įvaizdis, bet ir tokia realybė.
Kaip ir minėjo pats filmo režisierius R.Zabarauskas premjeros pradžioje – filmo sėkmė priklauso ne tik nuo filmavimo grupės, aktorių, scenaristo ir kitų prisidėjusių prie jo įgyvendinimo. Filmas siunčia mums žinutę, kurią suvokę turime paskleisti kitiems. Ir nebūtina to suvokti pažodžiui – streikas filme tėra priemonė žinutės svarbai pabrėžti. O nemačiusiems filmo nuoširdžiai patariu nesiklausyti aplinkinių komentarų ir pamatyti „Streiką" patiems. Patikėkit – liksit nustebinti!
