„Genius Loci. Vietos dvasia“ Lietuvos pasienio miesteliai (nuotraukos)

Rugsėjo 17-24 d. - tarptautinė Europos paveldo savaitė. Senajame žemyne vyksta teminiai renginiai, mokslininkų konferencijos, paveldo klausimais atkreipiamas papildomas visuomenės dėmesys. Šiųmetės savaitės tema „Genius Loci. Vietos dvasia" - labai plati ir kartu kiek įmantri. Šią iniciatyvą minint Lietuvoje, puiki proga prisiminti ir pakviesti rudenį pakeliauti po kiek primirštus, turistų „nenutryptus", tačiau stiprią aurą turinčius pasienio Lietuvos miestelius.

Turbūt daugelis keliaujančiųjų prisimena tą jausmą, kai nuvykus į kokį siaurą pusiasalį ar salos kyšulį apima jausmas, jog atsidūrei ant pasaulio krašto. Tokį jausmą galima patirti ir nevykstant į tolimus kraštus. Keletas Lietuvos pasienio miestelių savo geografine padėtimi, savita architektūra ar čia pat alsuojančiu valstybės sienos paslaptingumu sukuria panašią atmosferą. Pasienio miesteliai visada traukia savo nostalgiška romantika. Apima jausmas, jog atsidūrei „pasaulio krašte", o čia laikas šiek tiek sustojo.

Būtent toks - Žeimelis, įsikūręs pačiame Latvijos pasienyje. Pro vietovę (nuo Linkuvos į Rygą) ėjo svarbus prekybinis kelias, XVII-XVIII a. keliautojai per čia pasiekdavo Rygą, Liepoją, Mintaują. Tarpukariu Žeimelis suklestėjo: iškilo daug mūrinių pastatų, nauja geležinkelio stotis, veikė biblioteka, šurmuliuodavo dideli turgūs. Centrinėje Žeimelio aikštėje tebestovi garsiosios smuklės. Žinoma, kad Mažoji smuklė pastatyta XIX a., po rekonstrukcijos joje įsikūrė „Žiemgalos" muziejus. Tačiau didžiausią įspūdį palieka neplačios, raudonų plytų namais apstatytos Žeimelio gatvės ir jų kiemeliai.

Kitas atradimas keliaujantiems po Šiaurės Lietuvą - Žagarė (Joniškio r. sav.). Ne daugelis žino, kad Žagarės pavadinimu klestėjo du miestai. Senoji Žagarė, išaugusi prie Raktės piliakalnio, ir Naujoji Žagarė, pradėjusi augti aplink Vilniaus vyskupo dvarą XVI a. Žagarės miestą iki pat tarpukario sudarė šie du atskiri miestai abipus Švėtės upės. Miestai turėjo po atskirą bažnyčią (tuo pačiu Šv. Petro ir Povilo titulu), dvarą, atskiras žydų kapines. Todėl Žagarės miesto herbe ir įamžinti dviejų miestų simboliai - du sujungti raktai. Žagarės miestas iki šių dienų išsaugojęs abiejų gyvenviečių XVI a. gatvių tinklą, atskiras aikštes, XIX pab. - XX a. pirmosios pusės raudonų plytų namus. Kada vykti į Žagarę, jei ne per Žagarės vyšnių festivalį? Būtent ši grandiozinė šventė garsina miestelio vardą pastaraisiais metais. Liepos mėnesį, prisirpus vyšnioms, vykstantis renginys puikiai atskleidžia Žagarės miesto charakterį, nustebina vietos žmonių svetingumu. Tada tampa atviri visi kiemeliai, fotoaparatą priverčia išsitraukti po visą miestelį nusidriekęs kaliausių „paradas".

Dieveniškių istorinis regioninis parkas (Šalčininkų r. sav.) pirmiausia įdomus savo geografine padėtimi. Tai lyg pusiasalis, kurio krantai - Baltarusijos teritorija. Pasakojama, kad 1939 metais, braižant „grąžinto" Vilniaus krašto ribas, ant žemėlapio gulėjusi J. Stalino pypkė, kurios niekas neišdrįsęs paliesti. Todėl ir apibrėžę sienas taip, kaip galėjo - aplink pypkę. Iš tiesų, Dieveniškių gyventojai Lenkijos okupacijos metais ypač aktyviai palaikę lietuvišką savimonę pasiekė savo - po daugkartinių prašymų kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos. Vykstant į miestelį būtina turėti tvarkingus asmens ir automobilio dokumentus, nes siauriausioje „pusiasalio" vietoje stovi pasieniečių įrengtas stacionarus patikrinimo punktas. Pakeliui į Dieveniškes pro akis prabėga gražus, mažai urbanizuotas kraštovaizdis, prie kelio išsibarstę etnografiniai XIX a. menantys kaimai: Stakai, Rimašiai, Poškonys. Pastarajame įsikūręs Dieveniškių istorinio regioninio parko lankytojų centras. Dieveniškės, kuriose iš apylinkių į vieną aikštę subėga penki keliai, - tai jaukus ir spalvingas pasienio miestelis. Čia išvysime ir retai kur Lietuvoje mėlyna spalva dekoruotus namų fasadus, ir drožinėtas langines. Savo architektūriniu sprendimu įdomi ir Švč. Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčios varpinė. Trijų tarpsnių statinys atstoja ir centrinius vartus į šventorių.

Dar vienas „pasaulio krašto" dvasia dvelkiantis miestelis - Vištytis (Vilkaviškio r. sav.) - viena seniausių Suvalkijos regiono gyvenviečių, Magdeburgo teises ir herbą gavęs 1570 m. Išlikęs XVIII a. susiformavęs gatvių tinklas, keturkampė centrinė aikštė ir vietovės erdvinė kompozicija. Miestelio pietvakariuose Ežero ir Sodų gatvės leidžiasi nuo kalnelio ir tiesiog atsiremia į ežero krantą. Ežero vandenimis eina Lietuvos ir Rusijos siena, pažymėta ryškiais plūdurais. Valstybės sieną iš arti apžiūrėti galima ir S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje, dabar tapusioje akligatviu. Miestelyje galima išvysti ne tik vėjo malūną ir 1925 m. statytą aliejinę, bet išgirsti ir žirgų pasagų kaukšėjimą. Dažną savaitgalį po miestelį karietomis važinėjasi vestuvininkai ir turistai. Valtimis ir kateriu galima paplaukioti po Lietuvai priklausančią ežero dalį. Tik nemėginkite plaukti už plūdurų: pasak vietinių, ne vienas Rusijos teritorijoje atsidūręs sienos pažeidėjas yra gavęs po keletą mėnesių kaimynams skusti bulves...

Rusnė - visai kitokia, nuo likusių miestelių besiskirianti, marių ir žvejų dvasia alsuojanti gyvenvietė. Tai Mažosios Lietuvos miestelis, įsikūręs saloje, Rusnės, Skirvytės ir Atmatos upių apsuptyje. Rusnės vietovė buvo žinoma dar nuo XV a., o 1583 m. čia iškilo evangelikų liuteronų šventovė. Nepaisant vandens atskirtos teritorijos ir uždaro gyvenimo būdo, Rusnės saloje gyventojai buvo išsibarstę po keletą kaimų - Skirvytėje, Pakalnėje, Šyškrantėje, Uostadvaryje. Tik 1967 m. prie Rusnės miestelio prijungta visa sala. Vienintelis kelias į šią vietovę - per 332 m ilgio tiltą. Dažną pavasarį patvinę upių vandenys užlieja kelią iš Šilutės į Rusnę, kelioms savaitėms atskirdami salą nuo likusio pasaulio, tačiau pritraukdami nemažą būrį smalsuolių. Dėl pavasarinių potvynių Rusnė, ko gero, labiausiai nusipelno „pasaulio krašto" titulo.

*Straipsnio autorius Vytautas Kandrotas (g. 1975 m.) - leidėjas ir fotografas, viešosios įstaigos „Terra Publica" steigėjas, iliustruotų žinynų „153 įdomiausi Lietuvos miesteliai", „Lietuva. 100 vietų, kurias turite pamatyti", kelionių vadovo „Įdomiausios kelionės po Lietuvą" sudarytojas ir fotografijų autorius.