Ketvirtadienį prasidėjusiame kino festivalyje „Šeršėliafam“ pristatoma ir lietuviškų filmų programa „Moteris ir vyras“. Ją sudaro Janinos Lapinskaitės ir Algimanto Puipos kinematografiškoji santuoka, nors taip ir lieka neaišku, ar turima omenyje įtakos sferų pasidalinimą kūryboje, ar kinematografo šeimoje išaukštinimą.
Nepaisant pasirinkimo motyvų, džiugu, kad atsirado proga išvysti senus ir retai kino teatruose rodomus lietuviškus filmus. Tiesa, nėra jie tokie ir seni, tačiau dėl filmų sklaidos, archyvavimo problemos ir naujos produkcijos, ne visada kokybiškos ir vertos dėmesio, bet taip pat užimančios dalį mūsų atminties, o dalį jos nustumiančios tolyn, programoje pristatomi filmai jau beveik paskendę užmaršty. Vienas iš jų, mano pačios, kaip naujosios kartos atstovės, pamatytas visai neseniai, yra A.Puipos „Vilko dantų karoliai“.
Pirmasis juostos skiriamasis bruožas – iki galo išspręsta filmo estetika. Atsisakyta bet kokio nepateisinto, laikui bėgant tiesiog prigijusio, sprendimo, stengiantis sukurti naują, visiškai nepriklausomą, savas taisykles turintį vaizdą. Prie festivalinių filmų pripratusi akis džiūgauja, stebėdama, kaip iškyla išgrynintas kino filmas – uždara įstatymų, vertybių, pasekmių sistema, prasidedanti vizualiniame lygmenyje. Tuo galima pateisinti ir pompastišką veikėjų vaidybą, neorganiškus dialogus ir jų neaiškius motyvus.
Pokario laikotarpiu kaime gyvenusio berniuko istorija siejama su dabar jau suaugusiu menininku, atsigręžiančiu į praeitį ir dar kartą pereinančiu svarbiausius jos etapus. Visas filmas, ypatingai ankstyvoji vaikystė, sukurta kaip pasaka, atsisakant bet kokio buitiškumo, kaip kad taisyklė, neegzistuojančio prisiminimuose. Galime tik nuspėti, kiek faktų, kuriuos prisimena vyras, buvo tikri, o kiek iš jų buvo tik polinkis į tuos faktus (pavyzdžiui, maždaug vienuolikos metų berniukas mylisi su rajono kekše. Iš jo paties, nors neaišku, ar iš aktoriaus, ar jau iš personažo, matyti, kad vaikas neturi nei brandos, nei drąsos tokiam suartėjimui). Kuo stipresnį kontaktą pagrindinis veikėjas turėjo su aplinkiniu pasauliu, tuo daugiau jis iš jo perėmė. Visa jo gyvenimo istorija, kartą prasidėjusi ir nepaliaujamai progresuojanti, nelyginant sniego kamuolys, riedantis nuo kalno, veda į savidestrukciją.
Nors literatūriškai viskas atrodo suprantama, žiūrint filmą darosi nyku. A.Puipa pamiršo paprastą žmogiškumą, kuris ir sukelia žiūrovui atpažinumo jausmą. Protu paaiškinant veikėjų metaforinius motyvus, širdyje taip ir liko neišteisinti jų poelgiai. Ar režisieriaus vizija apie vaiko ir močiutės, ar dviejų vaikų meilės santykius yra įdomesnė už tokius, kokie jie būna iš tikrųjų? Ar realybė nėra įdomesnė už pramaną? Tam, ką dabar sakau, išreikšti nebūtina griebtis buitinio stiliaus, viskas yra daug subtiliau ir įdomiau. Svarbiausia filme tikra virpanti siela, o kaip tai išgauti yra kiekvieno kūrėjo reikalas.
