Legendinės žaislų kompanijos „Hasbro“ kareivėlių linija pirmą kartą dienos šviesą pilnametražiame vaidybiniame filme pamatė tik 2009 metais režisieriaus Steveno Sommerso iniciatyvos dėka. Pirmoji „Elinio Džo“ dalis galėjo pasigirti puikiu veiksmu bei originaliais vaizdo efektais, kurie džiugino visos peržiūros metu, tačiau turinys buvo toks banalus, jog filmas sulaukė negailestingos kritikos tiek iš žiūrovų, tiek iš profesionalų pusės. Šį kartą studija atsakingiau ėmėsi darbo ir filmo premjera dėl techninių priežasčių buvo nukeliama kelis kartus, kol galiausiai buvo nuspręsta parodyti tęsinį po keturių metų pertraukos nuo originalo.
Režisieriaus kėdę užėmė nelabai patyręs kino kūrėjas, kurio filmografijoje tik tokios juostos, kaip antra ir trečia „Šokio hip-hopo ritmu“ dalys bei dokumentinis filmas „Justinas Bieberis: niekada nesakyk niekada“. Kino kūrėjas kviečia į neįtikėtiną ir veiksmu apipintą kelionę po netolimos ateities pasaulį, kai žmonių likimas priklauso vien nuo elitinių būrių intervencijos pastojant kelią įvairiausio plauko piktadariams, norintiems užvaldyti visą žmoniją.
Apie ką mes čia…
Amerikos prezidento postą vis dar užima apsišaukėlis Zartanas, kurio planuose yra viso pasaulio užgrobimas. Jis kartu su savo slapta tarnyba nusprendžia išlaisvinti blogio įsikūnijimą – Kobros Vadą, kurį kadaise yra įkalinęs elitinis karių būrys „Džo“. Kartu sunaikinamas ir visas Eilinio Džo būrys, kuris vienintelis gali pastoti kelią piktadariams, tačiau visgi keli kariai išvengė mirties. Jie turi paskutinę misiją – išgelbėti žmoniją nuo žlugimo ir visam pasauliui parodyti tikrąjį JAV vadovo veidą.
Kūrinio vidus
Iš pirmo žvilgsnio juosta yra labai nutolusi nuo pirmos dalies, pasikeitė beveik visi personažai, tačiau pati siužetinės linijos struktūra yra labai artima originalui. Kaip ir jo pirmtake, filme matome dvi istorijas iš dvejų barikadų pusių, kur kiekvienas iš veikėjų turi tam tikrų paslapčių ir vidinių nuoskaudų.
Scenaristai ganėtinai sėkmingai pratęsia teroristinės organizacijos „Kobra“ istoriją ir jos planus užvaldyti pasaulį. Svarbiausia, jog filme nemažai laiko skiriama ir pačiam vadui, kuris buvo uždarytas slaptame požeminiame bunkeryje. Visgi šį sykį viskas labiausiai buvo akcentuojama iš blogio perspektyvos, parodant, kokią galią turi tamsioji pusė. Bendra filmo istorija yra ganėtinai banali, ir tik vos vienas epizodas sukelia intrigą, apie kurią net negalima buvo pagalvoti. Tačiau kartu su ta intriga, kuri lydi nuo pat pirmojo filmo momento, yra ir loginė klaida, bet galima atleisti scenaristams – gi ne intelektualams buvo kurtas filmo scenarijus.
Nauji personažai įneša šiek tiek gaivaus oro, bet visgi reikia pripažinti ir tą faktą, jog pirmame filme jie visi buvo charizmatiškesni ir tiesiog įdomesni, o čia kartais viskas atrodo pernelyg sausa. Neapsiribojama ir vietovėmis. Ypač malonu matyti, kaip pateikiamas Baltųjų Rūmų vidus, tik žinoma juokinga, kai tokį svarbų valstybinį objektą saugo vos keli apsauginiai.
Visgi labiausiai visos juostos metu akcentuojamas nenuilstantis veiksmas. Tiesiog tikra pasaka šaudyklių mėgėjams, o ir pats viso veiksmo pateikimas labai primena kokį nors kompiuterinį žaidimą. Kokybiškai ir brutaliai parodomos susišaudymo scenos akimirksniu leidžia užmiršti visas scenarijaus spragas ir tiesiog leidžia mėgautis įtemptomis kovomis su piktadariais. Maloniausios akims nindzių dvikovos. Muštynės su kardais kalnuose ant virvių – pati įspūdingiausia scena, kuri iškelia juostą į visiškai naują lygį.
Netrūksta graudinančių vietų, tam tikrose vietose yra ir šioks toks draminis poveikis, bet kūrėjai visų pirma pasirenka veiksmą – tas ir džiugina, jog nėra pernelyg daug snarglių. Vienas iš žaviausių momentų, jog beveik nėra nei meilės, nei humoro. Žinoma, kartais kai kurių veikėjų lūpomis ištariami keli juokeliai, bet jie labai nevykę, o kartu ir banalūs, todėl reikia padėkoti kūrėjams, jog šį kartą atsiribojama nuo daugybės neskanių scenų su netikusiu humoru.
Apibendrinant, šis filmas žymiai geresnis produktas savo turiniu, nei tas, kurį mes galėjome stebėti prieš ketverius metus, tačiau tai nereiškia, jog galima buvo apsiriboti vien tik negailestingu veiksmu. Tikėkimės, jeigu pasirodys trečia dalis, ji lenks tiek vieną, tiek kitą filmą savo istorija.
Techninės pusės ypatumai
Stipriausioji šio filmo dalis yra nuo pradžios iki pat galo pateikiamas galingas vizualinis kontekstas. Kokybiški specialieji efektai, lydintis juostą, yra išdirbti iki maksimumo. Vien Londono sunaikinimas atrodo įspūdingiau nei bet kokia Rolando Emmericho filmo „2012“ scena. Foninės spalvos kaitaliojasi su kiekvienos scenos atmosfera – nuo pilkos iki geltonos. Pirotechnikos meistrai taipogi parodė savo sugebėjimus, todėl sprogimų lavina viso filmo metu tiesiog gniaužia kvapą savo didybe. Žvalus garso takelis prisideda prie adrenalino dozės, o smagiausia, jog viskas priartinta prie kompiuterinių žaidimo melodijų, todėl peržiūra pasidaro dar malonesnė.
Dekoracijos ir kostiumai taipogi žavi akis. Kobros Vado apsiaustas primena naujos kartos Darto Veiderio kostiumą, bet tas ir prideda daugiausiai žavesio – blogis parodomas atitinkamai brutaliai. Visas vizualinis grožis apgaubiamas trimate erdve, kuri nors ir konvertuota, tačiau pateikiama gana kokybiškai, todėl dėka Epic Red technologijos viskas atrodo dar arčiau nei buvo galima tikėtis.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pirmos dalies pagrindinį aktorių variklį Denniso Quaido ir Marlono Wayanso pasirodyme pakeičia charizmatiškesni vyrukai. Kietas riešutėlis Briuce‘as Willisas bei Dwayne‘as „Uola“ Johnsonas pasirodo savo tipiniame amplua. Viską griaunanti jų jėga tiesiog negali nežavėti.
Labiausiai malonu, jog filme pasirodo ir ankstesnės dalies herojai, kaip Chaningo Tatumo veikėjas, antrą kartą Audros šešėlį suvaidinęs Lee Byeongas Heonas ar Amerikos prezidento atlikėjas, legendinis Jonathanas Pryce‘as. Filme netrūksta ir antraplanių veikėjų, kaip Ray‘us Stevensonas, Waltonas Gogginsas, Arnoldas Vosloo. Liūdniausia tik, kad Kobros Vado antrą sykį nesuvaidino talentingasis Josephas Gordonas-Levittas. Aktoriai pasidarbavo smagiai, buvo malonu žiūrėti, nors apie vaidybos meistriškumą kalbėti neverta – visgi filmas iškelia ne draminius kiekvieno iš jų sugebėjimus.
Verdiktas
„Eilinis Džo. Kerštas“ – tai kupinas nenustygstančio vietoje veiksmo kratinys, kurio griaunamoji jėga taip ir veržiasi žiūrovo link pro trimatę erdvę. Nors filmas pilnas adrenalino ir turi neblogus veikėjus, tačiau gana silpnai papasakota siužetinė linija ir daugybė spragų scenarijuje nedaro jo ypatingu savo žanro atstovu. Bet reikia pripažinti, jog kūrėjai šį sykį pasidarbavo iš peties, ir filmas žymiai maloniau žiūrisi už 2009 metais pasirodžiusį originalą.
Bendras vertinimas: 6/10
Dario Voitukevez
