2008 metais pasirodžius pirmajai „Geležinio žmogaus“ daliai niekas net nesitikėjo tokio žiūrovų susidomėjimo šia komikso ekranizacija. Filmo sėkmės dėka buvo pradėtas sunkus ir ilgas kelias link senų studijos „Marvel“ užmojų surinkti populiariausius šio komikso visatos veikėjus į vieną bendrą filmą „Keršytojai“, kuris pamatė dienos šviesą 2012 metų vasarą ir tapo pačiu pelningiausiu metų projektu. Kartu pirmasis filmas leido atgimti ir vieno pačių geidžiamų šių dienų aktorių karjerai – charizmatiškajam Robertui Downey Jr., kuris meistriškai sukūrė personažą nuo nulio.
Pirmų dvejų filmų kūrėjas ir vieno iš pagrindinių vaidmenų atlikėjas, Jonas Favreau‘as šį kartą atsisakė režisieriaus kedės užleisdamas ją Shane‘ui Blackui, o pats atliko tik prodiuserio pareigas. Naujas režisierius, Holivude žinomas kaip vienas geriausių ir kultinių scenaristų, padovanojęs „Mirtino ginklo“ kvadrilogijos ir „Paskutinio skauto“ istorijas, pristato savo antrą režisūrinį darbą.
Praėjus aštuoneriems metams nuo debiutinės „Bučiuok, bučiuok, šauk, šauk“ kriminalinės komedijos, režisierius kviečia visus komiksų ir fantastinių filmų gerbėjus į žūtbūtinį Tonio Starko mūšį su tamsiosiomis jėgomis, kuriame didvyrio lauks tik skausmas, neviltis, agonija bei žala, padaryta paties baisiausio iki šiol sutikto blogio įsikūnijimo – amžino geležinio žmogaus priešo – Mandarino.
Apie ką mes čia…
Praėjus šiek tiek laiko po įvykių Niujorke, Tonis Starkas vėl pilnai atsigauna. Kovojantis su blogiu ir gelbėjantis žmones, jis tapo tikru didvyriu, turi mylimą žmogų ir tiesiog jaučiasi laisvas savo gyvenimo kalvis.
Deja, ramybė trunka labai trumpai. Pasirodo naujas priešas Mandarinas – galingesnis ir žiauresnis nei iki šiol jo sutikti priešininkai. Siekiantis parodyti visam pasauliui, jog ir Dievai gali būti nuversti, jis užpuola ir sunaikina visą dabartinį Tonio pasaulį. Bėgdamas į užmarštį, Tonis turi vieną tikslą – atrasti savyje jėgų ir stoti akis į akį su žmogumi, kuris atėmė iš jo viską.
Kūrinio vidus
„Marvel“ komiksai ir jų ekranizacijos visada turėjo išskirtinį bruožą – spalvingą ir šviesų foną bei kartu sarkastišką humorą, lydinti kiekvieną iš jų sukurtų herojų. Šį kartą nesulaukiame pasikeitimo, nors pirmasis filmo anonsas parodo visiškai skirtingą vaizdą, tačiau filmas nenusigręžia nuo jau anksčiau paminėtos tradicijos linksminti žiūrovus. Įdomiausia tai, jog filmas yra artimas trečioms „Žmogaus voro“ ir „Tamsaus riterio“ dalims. Netgi beveik pagal tą pačią schemą buvo sukurtas istorijos pagrindas.
Filmo siužetinės linijos pateikimas džiugina akis. Viskas nenuobodu, nors kartais ir atrodo, jog per daug pateikiama dialogų, tačiau kaip bebūtų, jie čia atlieka svarbiausią vaidmenį. Filmas kardinaliai skiriasi nuo Favreau sukurtos dilogijos, tačiau kartu yra jai artimas. Atsižvelgiant bendrai į visą trilogiją, galima pasakyti, jog matome pradžią ir herojaus kovą su savo naujais sugebėjimas, vėliau gana nuobodus vidurys, kuris parodo sunkią didvyrio naštą, o galiausiai didvyrio istorijos kulminacija, privedusi prie jo sukurtos legendos iškilimo.
Istorijos brandumas trečiame filme yra pranašesnis už pirmus du filmus, tačiau šiai juostai skiriama pernelyg daug humoro. Norisi pamatyt labai niūrų geležinio žmogaus pasaulį, bet deja, matyt teks laukti iki franšizės perdirbinio, gi kaip žinome, tai bus paskutinis filmas su Robertu Downey Jr., toliau lauks tik „Keršytojų“ du tęsiniai ir nauja didvyrių vizija.
Atsiranda ir vieta meilei, ypač malonus akiai šio jausmo pateikimas. Smagu matyti, kai narcizas sugeba pamilti dar ką nors, apart save patį. Kančios dėl to tyraus širdies jausmo irgi pateikiamos dramatiškai, iš karto galima padėkoti scenarijaus autoriui už tikrai stiprų pamatą šiai filmo daliai. Tas leidžia peržiūros metu kartu pagalvoti ir apie tai, jog kiekvienas, net ir stipriausias padaras, širdies gelmėse nori būti mylimas.
Personažai, kaip ir kiekviename filme, yra išskirtiniai. Šį kartą kūrėjai leidžia susipažinti su pačiu žinomiausiu Tonio Starko priešu – Mandarinu. Šis personažas šio filmo istoriją labai sieja su pirmąja juosta, todėl bežiūrint galima prisiminti kai kuriuos epizodus iš pirmtako. Gaila tik, kad tokį stiprų veikėją su labai įdomia istorija pateikia kaip nevykėlį. Kūrėjai pasišaipo iš šio personažo, net ir iš išvaizdos jis atrodo kaip nykštukas, pabėgęs iš „Žiedų valdovo“ filmavimo aikštelės, o gaila, galėjo pavykti žymiai įdomesnis susidūrimas su juo. Prie komandos naujokų dar prisideda mokslininkė Maja Hansen ir Aldrikas Kilianas. Šie veikėjai taipogi turi nemažą poveikį visai istorijai. Visgi šį kartą šiek tiek nusileidžiama blogiukų charizmai palyginus su Antono Vanko veikėju iš antrosios dalies.
Veiksmas labai dinamiškas, scenos priartinti žiūrovą prie bendro veiksmo parinktos puikiai, humoro netrūksta irgi, tačiau iki tokio galingo poveikio, kuris buvo gautas 2012 metais su „Keršytojais“ labai toli, nors reikia pripažinti ir tą faktą, jog čia antras pagal gerumą „Geležinio žmogaus“ filmas, šiek tiek nusileidžiantis tik pirmai daliai.
Techninės pusės ypatumai
Kaip ir ankstesniuose filmuose, taip ir čia labai didelį dėmesį prikausto specialieji efektai. Šį kartą kūrėjai viską pateikia trimatėje erdvėje, tačiau iš karto kyla klausimas – kam to reikėjo. Gana nekokybiškas bendras vaizdas, bet čia jau kaltė ta, jog juosta buvo konvertuota į 3D, o ne filmuota atitinkamomis kameromis.
Viskas kompiuterizuota, tai šiek tiek trikdo, nes visgi norisi tikroviškesnių efektų. Prisimenant pirmą dalį ir 2008 metus, kai viskas buvo gana efektinga ir natūralu, čia jau matyt viską darė kompiuterio pagalbą filmuojant scenas žaliame fone. Tačiau, kaip bebūtų, visuma atrodo didingai, ypač scena, kurioje sunaikinamas prabangus Tonio namas.
Garso takelis puikus, kaip ir visuose filmuose išlaikantis daug dinamikos ir puikios pozityvios atmosferos. Meistriškai parinktos kompozicijos, kiekvieną sceną perteikiančios emocionaliu būdu. Operatoriaus darbas irgi labai geras. Visos scenos pateikiamos dinamiškai, pats žiūrovas priartinamas prie bendro veiksmo. Tai vienas iš didesnių šio filmo kozirių.
Filmo montažas ir garso montažas prisideda prie stiprios techninės pusės. Išgaunamas galingas garsas, virpinantis vidų, o kartu ir puikus scenų išdėstymas, sugebantis laikyti įtampoje visą rodymo laiką. Filmas vizualiai labai gražus, malonus akims bei ausims.
Aktorių kolektyvinis darbas
Sunku įsivaizduoti Tonį Starką be Roberto Downey Jr. , o visgi teks, nes čia, pagal oficialius duomenis, yra paskutinis kartas, kai jis pasirodo atskirame filme. Kaip visada žavus, savimi patenkintas, kuklumo neturintis veikėjas ir jo asmeninis šou. Džiugu stebėti kiekvieną Roberto žingsnį ir girdėti naujas ir žaismingas replikas.
Gwyneth Paltrow, įkūnijusi Tonio meilę Peper Pots, labai žavingai atrodo, galima netgi sakyti, jog šis filmas suteikė jos personažui daugiau laisvės pasireikšti. Vienas malonumas žiūrėti į jos ir Roberto duetą. Prie kompanijos prisideda ir ankstesnių juostų režisierius Jonas Favreau, atliekantis epizodinį, bet gana svarbu kiekviename filme vaidmenį.
Antraplaniai veikėjai ir ypač blogio įsikūnijimas Mandarinas nedaro tokio didelio poveikio šiai juostai, kaip pagrindinis duetas, bet visumoje jie irgi padaro nemažą darbą. Seras Benas Kingsley‘is , sukūręs Mandarino personažą, visą filmo laiką atrodo kaip ne savo lėkštėje. Netgi kartais pasidaro gaila šio kino meistro, jog jis pasirenka kartais tokius žeminančius jį personažus. Potencialas buvo didelis, tačiau scenaristai tik pasišaipė iš tokio priešo kaip Mandarinas, neleisdami jam parodyti tikrąjį blogio veidą.
Charizmatiškasis Guy‘us Pearce‘as, geriausio Tonio Starko draugo atlikėjas Donas Cheadle‘as bei gražuolė Rebecca Hall pasirodo santūriai, kukliai bet efektingai – viso filmo metu malonu į juos žiūrėti. Labiausiai gaila visų „Marvel“ filmų talismano ir šių komiksų kūrėjo Stano Lee, kuriam šį kartą atiteko labai gėdingas kameo. Bendrai pasižiūrėjus į visą aktorių kolektyvą, galima teigti, jog kiekvienas iš jų pasidarbavo iš peties, įnešė į filmą asmeniškumo, bet kartu prisiminus praeitą dalį ir puikų Mickey‘io Rourke‘o personažo pasirodymą viskas šiek nublanksta.
Verdiktas
„Geležinis žmogus 3“ – tai gana galingai užbaigiama trilogija apie Tonio Starko asmeninius nuotykius, nuoskaudas, išgyvenimus. Filmas, nuo pačios pradžios kerintis savo efektais, įdomiai papasakota istorija bei neblogais naujais veikėjais, o kartu keliantis dar ir vien tik pozityvias emocijas, laikantis įtampoje dėl labai kokybiškos techninės pusės, tačiau, kaip bebūtų gaila, visgi iki pilno epiškumo pritrūksta efektingesnės pabaigos ir žymiai stipresnio Mandarino pateikimo. Juosta puikiai atidaro vasaros kino sezoną, kuris su tokiu įsimintu startu žada būti labai karštas.
Bendras vertinimas: 8/10
Dario Voitukevez
