Populiarus italų aktorius ir scenaristas Sergio Castellitto plačiai auditorijai pristato savo ketvirtą režisūrinį darbą. 2004 metais su karštakoše Penelope Cruz sukūręs įsimintiną meilės dramą „Nejudėk!“, Castellitto įtvirtino save kaip gana perspektyvų europinį režisierių.
Kino kūrėjas dar sykį pasikviečia savo ilgametę draugę ir jie kartu kviečia žiūrovus pasinerti į meilės, neapykantos, aistros, išdavysčių kupiną kelionę, kurioje bus galima atrasti šio nepriekaištingo širdies jausmo apibrėžimą, savo akimis pamatyti dviejų žmonių santykius, prasidėjus karui, bei galbūt atrasti savyje jėgų atleisti artimam už praeityje padarytas klaidas.
Apie ką mes čia…
Džema visą gyvenimą mylėjo Diegą – fotografą, kuriam ji yra dėkinga už sūnų. Kartu su paaugliu sūnumi Pietru moteris keliauja į Sarajevą, kuriame kažkada ir vystėsi jos ir Diego meilė. Atvykusi į miestą Džema sugrįžta į praeitį – košmarai ir karo pasekmės vėl atsistoja prieš jos akis, o kartu ji pamato savo mylimąjį. Naujais atsiminimais moteris pradeda jausti stiprų kadaise buvusi ryšį tarp jos ir Diego, o kartu bando ištaisyti visas buvusias klaidas.
Kūrinio vidus
Juostos scenarijaus dėka viso filmo metu nagrinėjamos dvi svarbios žmogui sąvokos – meilė ir pareiga. Visgi siužetinėje linijoje labiau dominuoja amžinos meilės motyvas. Graži ir jausminga pradžia, sunkus vidurys bei galiausiai santykių su artimų žmogumi pergalė. Tokiu būdu, kūrėjas pateikia žiūrovui pavyzdį, kaip galima kovoti dėl brangiausio ir artimiausio žmogaus dėmesio, kaip yra sunku išlaikyti visą laiką prie savęs partnerį ir kokios yra priežastys, nulemiančios tarpusavio santykių ateitį.Visa tai pateikiama gana šaltomis spalvomis, kartais niūri ir pesimistiškai nuteikianti atmosfera kelia šiurpulį, bet vaizdžiai parodomos jaunų žmonių vertybės priartinamos prie realios tikrovės, kuri dominuoja ir šiais amoraliais laikais.
Scenaristas atsako į klausimą, ar meilė gali būti amžina ir kokia ji yra tikrame gyvenime, kokia gali būti kova dėl šio jausmo ir kartu koks jis yra saldus. Viskas vyksta sunkiame laikotarpyje, kai į Sarajevą atėjo mirtį nešantis karas. Vaizdingai pateikiamas fonas yra tam tikra metafora. Žiauri realybė ir meilė susipina į vieną didelį vaizdą, kai ekrane matome juodai baltas spalvas. Kartu prie to prisideda ir kai kurie populiariosios kultūros motyvai. Puikus pavyzdys matomas roko muzikos legendoje, kultinės „Nirvanos“ lyderyje – Kurte Cobaine. Jo ant sienos pakabintas portretas nėra atsitiktinis – tai tarsi užuomina, jog net ir mirtis negalės nugalėti jo gyvavimo širdyse tų, kurie jį myli. Filme viskas vyksta tokiu pačiu principu kaip ir muzikos atlikėjo gyvenimas. Simboliškai matomas karas bei jo padariniai visuomenei, žmonių mentaliteto pasikeitimas, naujos tendencijos kultūroje.
Ištikimybė ir draugystė – dar vienos svarbios juostos sudedamosios dalys, be kurių filmas būtų tiesiog neįdomus, monotoniškas, be intrigos. Intriga visgi yra ir iki pat juostos galo visi taškai sudedami ant i – išsisprendžia siužetinės linijos sukti manevrai, viskas tampa aišku, priežastys paaiškinamos veikėjų veiksmais.
Dialogai stiprūs, nėra banalių pokalbių, gyvenimiškas minčių išdėstymas. Patikti turėtų ir tas, jog sekso scenos pateikiamos labai paprastai, nėra jokio meniškumo, jokios erotikos, tiesiog buitiniu būdu atveriamos intymumo durys į veikėjų gyvenimą.
Svarbiausia, jog nesijaučia nuobodulys, veiksmas įsibėgėja labai lėtai, tačiau jau atėjus viduriui intriga nugali, prasideda apmąstymai. Scenarijaus minusas, jog veikėjai nėra per daug išdirbti, tik techniškai susendinti veikėjai atrodo labai natūraliai. Susipažinti su jais tenka minimaliai, o ir jų likimai kelia daugelį klausimų, bet visgi tai stiprų vidų turinti juosta, kurį neša savyje stiprų poveikį.
Techninės pusės ypatumai
Juostos garso takelis turi didelę įtaką visam filmui. Nustebina, o kartu tiesiog verčia ploti seanso metu išgirstas paties Kurto Cobaino balsas. Grupės Nirvana lyderis ne tik iškeliamas kaip simbolis filmo metu, tačiau ir skambant melancholiškai dainai „Something in the way“ kelia vis didesnę pagarbą kūrėjams. Daug staigių ir pagal atmosferą tinkančių kompozicijų, o kartu ir žinomų atlikėjų dainos kaip Briuce‘o Springsteno „I wanna marry you“.
Pastebimas ir puikus montažas, kurio dėka siužetinės linijos detalės renkamos kaip dėlionė. Vienintelis dalykas, kuris tikrai šiek tiek erzina akis — operatoriaus darbas. Per staigus kameros momentas susilieja ir žiūrovui tai tik trikdo peržiūros metu susikaupti, nes akis veikia toks filmavimo būdas.
Grimas prisideda prie didesnių pliusų. Retai galima pamatyti taip meistriškai susendintus personažus. Gera aplinka, dekoracijos, karo veiksmai ir purvas, dominuojantis viso filmo metu, pateikia atmosferą, puikiai priartintą prie tų realių įvykių, kai Sarajevas buvo bombarduojamas ir dieną, ir naktį.
Aktorių kolektyvinis darbas
Filmo žvaigždė ir režisieriaus gera draugė Penelope Cruz išties yra įspūdingo grožio moteris, tačiau dažnai savo filmuose ji per daug įsiliepsnoja, jog vaidyba atrodo per daug nenatūrali. Žinoma, ji aistringos natūros moteris, kuri gali įkaitinti vien savo kalbomis bet kokį vyrą, tačiau šiame filme ji sau leido per daug. Isteriškai nestabilus veikėjos portretas, kuriam yra sunku prijausti ir patikėti, jog ji išties myli savo ekrano partnerį.
Pagrindinio vyriško vaidmens atlikėjas, talentingasis ir kartu dar nelabai įvertintas Emilie‘is Hirschas, puikiai susidoroja su savo užduotimi. Labai atidirbtas veikėjas, tik deja, scenarijaus dėka jis buvo atskleistas per mažai.
Adnanas Haskovicius, pasirodantis kaip geras įsimylėjėlių draugas Goiko. labai charizmatiškai pateikia save. Jo veikėjas kartais sugeba užtemdyti pagrindinę porą, o tas yra smagu, malonu, netikėta.
Trys savarankiški personažai sugeba padaryti didelį darbą šiai juostai, jų dėka dar didesnis malonumas kyla peržiūros metu.
Verdiktas
„Gimę mylėti“ – tai šalta, o kartu karšta juosta apie pasitikėjimą, draugystę, nuoskaudas ir meilės jausmo savotišką išreiškimą. Filmas, kupinas mįslių, į kurias siužetinės linijos eigos metu maloniai atsako pats kūrėjas, o kartu ir pavyzdžių, kaip galima pakeisti savo požiūrį į tam tikras situacijas meilės fronte, kai galima atleisti ir susitaikyti. Šis kūrinys apie gyvenimą ir pačią gyvybę, kurios kartais neįvertina žmonės.
Bendras vertinimas: 8/10
Dario Voitukevez
