Danų režisierius Thomasas Vithenbergas, žinomas visų pirma iš tokių juostų, kaip 2003 metais pasirodžiusios romantinės dramos „Meilė svarbiausia“, jaunatviškos dramos „Brangioji Vendė“, pamačiusios dienos šviesą 2004 metais ir pelniusios prestižinį rusų MIFF apdovanojimą už geriausią režisūrą, bei psichologinio 2010 metų „Submarino“, pristato patį stipriausią savo karjeroje darbą, sužavėjusį Kanų Kino Festivalio svečius ir atnešusį Madsui Mikkelsenui apdovanojimą už geriausią vyrišką vaidmenį.
Europos kino kūrėjas kviečia žiūrovus pasinerti į klastingos bei, kas labai būdinga, aklos visuomenės gyvenimą, kuriai nerūpi įrodymai, kuri nesiaiškina tiesos, o tik sugeba pasmerkti kančioms nekaltą žmogų, tačiau kartu ir nori parodyti, kokiu būdu galima kovoti su šia konservatyvios pasaulėžiūros problema.
Apie ką mes čia...
Vaikų darželio auklėtojas Lukas labai myli vaikus bei nemažą savo gyvenimo laiką praleidžia su jais. Vaikai irgi jaučia simpatiją vyrui, tačiau dėl vienos menkos klaidos ir mažos mergaitės pykčio jis yra neteisingai apkaltinamas seksualiniu priekabiavimu. Jo gyvenimas sugriaunamas, visuomenė pasmerkia, o jis pats tampa viso miestelio neapykantos objektu.
Visais įmanomais būdais ieškantis tiesios vyras gali bet kurią akimirką mirti, nes konservatyvi ir aklai tikinti gandais visuomenė net nenori išgirsti tiesos, o pasikliaudama vien tik mažos mergaitės žodžiais ji yra tik žingsnis iki Luko nulinčiavimo akimirkos.
Kūrinio vidus
Filmo režisierius ir scenaristas pasirenka labai stiprias ir kartu skaudžias šiuolaikinės visuomenės problemas. Jau prasidedant šiais juostai vien iš atmosferos tono jaučiasi, jog čia bus gana sunkus žvilgsnis į pedofilijos temą, tačiau tai, kaip ją siužetinėje linijoje pateikia kino kūrėjas, yra nesuvokiama.
Sujungęs kartu dvi temas, filmas įgauna labai individualų charakterį bei dvejopą bruožą. Visų pirma, žmogus neteisingai apkaltinamas labai sunkiu nusikaltimu. Pedofilijos atskleidimas visuomenę šokiruoja, tačiau čia didžiausią dėmesį prikausto psichologai ir patys suaugusieji. Jie ne tik aklai pasitiki mažos mergaitės žodžiais, tačiau ir spaudžia ją tikėdami blogiausiu, nors vaikas pradžioje ir sako apie savo melą, bet priespaudos metu visgi laimi aklas suaugusiųjų pasitikėjimas.
Visų antra, po atskleistos siaubingos tiesios (nors ir klaidingos Luko atžvilgiu) visuomenė ne tik nusigręžia nuo jo, tačiau ir bando sunaikinti ir taip sunkų jo gyvenimą. Tas labai būdinga ir mūsų šalies žmonėms, kurie tiki gandais bei pasmerkia žmogų net neįrodžius jo kaltės.
Degraduojanti savo požiūriu žmonių bendruomenė yra ne ką blogesnė už nusikaltėlius, ką taip meistriškai pabrėžia režisierius. Puikūs dialogai papildo ir taip pilką visumą, o kartu ir sugeba sukelti didžiausią neapykantą tiems, kurie tiesiog peržengia civilizuoto pasaulio ribas ir tampa laukiniais.
Širdį užplūsta gailestis dėl vargšo žmogaus likimo, o ypač dėl mažos mergaitės, nesuprantančios, ką daro, veiksmų. Nemažai laiko skiriama ir tikrų vyrų draugystei. Gana taikliai parodomas geriausių draugų gyvenimo būdas ir jog net jie nusigręžia nuo tavęs, kai ateina sunki akimirka.
Kiekvienoje scenoje matosi pyktis ir panieka visuomenės konservatyvumui. Siužetinė linija yra suderinama su šiomis problemomis taip, jog visą juostos laiką išlaikoma didžiulė įtampa ir intriga, o kartu tikėjimas dėl pagrindinio veikėjo išteisinimo. Auganti įtampa tampa vienu svarbiausių peržiūros variklių, galinčių psichologiškai nuteikti, nepaleisti iki juostos galo bei po filmo peržiūros tiesiog dar laikyti nežinioje ir šoke.
Visgi reikia pripažinti kūrėjo tiesą, jog žmonės – tai avių banda, tikinti ir aklai pasikliaunanti gandais bei nebūtais dalykais, galinti apkaltinti nusikaltimu bet ką, todėl apibendrinant tokį požiūrį į gyvenimą, galima pasakyti, jog niekas nepasikeitė nuo viduramžių laikų, kai neteisingai apkaltintos raganavimu moterys sudegdavo ant laužo.
Scenarijus neapsiriboja vien suaugusiųjų žmonių pasaulėžiūra. Puikiai parodomas vaiko pasaulis, kurio suvokimas apie gyvenimą yra nulinis, o vaikiškas pavydas kartais gali sunaikinti stiprų visuomenės pagrindą turinčio žmogaus gyvenimą.
Šis filmas – puiki pamoka tiems, kurie apsiriboja vien tik neapykantos kurstymu neišnagrinėdami visos tiesios apie bet kokį įvykį, galintį sunaikinti vienam ar kitam žmogui ateitį.
Techninės pusės ypatumai
Kukli techninė juostos dalis yra vienas didžiausių privalumų. Viso filmo metu skleidžiama natūrali aura, nėra jokio dirbtinumo, tiesiog buitis, autentiškumas, nuteikiantis žiūrovą realybės jausmui.
Jausmingas garso takelis, puikiai prie scenų stiprumo parinktos kompozicijos sukuria stiprų atmosferos pavidalą, kuris ir leidžia laikyti žiūrovą įsitempusį visą rodymo laiką.
Montažas bei operatoriaus darbas nesukelia jokių abejonių: jų atlikti manevrai – tai dar viena gera šio kūrinio dalis, kuri nuteikia visokeriopai šokiruoti žiūrovą, o dėka taikliai atliktų scenų kartu parodo aistros, neapykantos, džiaugsmo, liūdesio jausmus kadruose.
Aktorių kolektyvinis darbas
Žinomiausias ir talentingiausias mūsų dienų danų aktorius Madsas Mikkelsenas, visą filmą laikantis ant savo genialios vaidybos pečių, dar kartą įrodo, jog tai vienas geriausių senojo žemyno aktorių bei kartu į savo filmografiją įtraukia dar vieną stipriai atliktą vaidmenį. Visais atžvilgiais atskleidęs savo vaidinamą personažą, aktorius pelno didelę žiūrovų simpatiją, o kartu ir yra prijaučiamas kiekvienos jo padaromas žingsnis.
Antras įsimintinas pasirodymas priklauso filmo režisieriaus draugui bei jo filmuose dažnai pasirodančiam Thomasui Bo Larsenui. Aktorius taipogi sukelia daug jausmų žiūrovų akyse, o svarbiausia, jog jo pozicija yra gana trapi – tas ir pastumia jo veikėją labiau į nežinomybės jausmą.
Gana smagu stebėti ir mergaitės vaidmenį. Šešiametė Anikka Wedderkopp, pirmą kartą debiutuojanti didžiuosiuose ekranuose, pasirodo puikiai, o ir jos aktoriniams gabumams galėtų pavydėti nemažai Holivudo žvaigždžių. Stiprus ir kontraversiškas personažas, po filmo peržiūros sukeliantis vien tik neapykantą. Kartu su Madsu Mikkelsenu, ji yra didžiausia filmo pažiba.
Apibendrinant, atviras ir kartu sunkus aktorių darbas yra vertas didelių aplodismentų.
Verdiktas
„Medžioklė“ – tai stiprus ir įsimintinas danų darbas apie vieną sunkiausių mūsų dienų nusikaltimų, žmogaus kovą už būvį bei visuomenės nusistatymą, lygų avių bandai. Stipri tiek vidine puse, tiek neįkainojama aktorių vaidyba juosta yra dar vienas nuostabus įrodymas, jog europinis kinas lenkia daugumą amerikiečių produktų ne tik savo gilia potekste, bet turi daugiau autentiškumo jausmo, kurio kartais taip reikia šiuolaikiniam kinui apie svarbias visuomenines problemas.
Bendras vertinimas: 10/10
Dario Voitukevez
