Vulgarių ir savotišku humoru pasižyminčių komedijų kūrėjas, režisierius Toddas Phillipsas, žinomas iš tokių šmaikščių projektų kaip kultinė 2000 metų komedija „Kelyje“, nešvankios „Senosios mokyklos“, efektingo 2004 metų kultinio televizinio serialo perdirbinio „Starskis ir Hačas“, 2009 metais atrado aukso gyslą. Kino kūrėjas pristatė pasauliui originalią komediją „Pagirios Las Vegase“, kurią su ovacijomis priėmė kino pasaulio atstovai, kritikai bei žiūrovai, o svarbiausia, dėka šio projekto pats režisierius ir jame vaidinantys aktoriai gavo didelį tarptautinį pripažinimą.
2011 metai atnešė ne tokį šviesų pirmos dalies tęsinį, tačiau, kaip bebūtų, filmas tapo pelningiausia visų laikų komedija su suaugusiems skirtu cenzu. Po eilinės sėkmės, režisierius kartu su visa ankstesnių dalių kūrybine komanda pristato finalinį žvilgsnį į pašėlusius keturių draugų nuotykius. Kino kūrėjas kviečia pamatyti viso ketverius metus trūkusio nuotykio didingą finalą bei sudėlioti visus taškus ant i, baigiant visą istoriją ten, kur ji prasidėjo – nuodėmingame Las Vegase…
Apie ką mes čia…
Mirus Alano tėvui, sunerimę dėl jo būklės draugai bei šeima nusprendžia jį nuvežti į globos namus, kur jis gaus tinkamą priežiūrą ir galės sugrįžti kaip naujai gimęs žmogus. Deja, ne viskas taip paprasta. Vyrukai vėl pakliūna į bėdą, iš kurios šį kartą bus neįmanoma ištrukti. Nauji priešai ir naujos problemos nuveda legendinę gaują į nuodėmingąją vietą, kur prasidėjo jų bendras nuotykis 2009 metais.
Kūrinio vidus
Po nuostabios pirmos dalies ir skurdžios antros, belaukiant trečio ir finalinio filmo apie pamėgtos gaujos nuotykius sukilo labai prieštaringi jausmai jausmai. Visgi laukti galima buvo arba bėdos, arba stebuklo, bet, deja, tik prasidėjus filmui suprantama, jog režisierius ir scenaristai galutinai nusivažiavo į lankas. Kaip atskiras filmas jis nepalieka jokio ryškesnio įspūdžio, tačiau, vertinant kaip trilogijos finalą, tai tiesiog didelis smūgis žiūrovui į veidą. Neliko beveik nieko nuo pirmtako, netgi pagirios, kurios dominavo ankstesniuose filmuose dingsta, todėl peržiūros metu iškyla daug klausimų, į kuriuos kūrėjai bando atsakyti.
Pagirti galima tik vieną dalyką – humorą. Jis čia nors ir šabloniškesnis bei vulgaresnis nei ankstesniame filme, tačiau tik humoras praskaidrina nuobodžią ir neoriginalią siužetinę liniją. Dialogai irgi papildo bendrą buką atmosferą ir tik tam tikri personažai išlaiko bent dalelę to, ką mes matėme 2009 metų originale.
Ši juosta yra kaip dėlionė, todėl pagrindiniai ir antraplaniai personažai yra pakankamai reikšmingi bendram vaizdui. Surinkti visi ankstesnių dalių veikėjai bei keli nauji atstato pusiausvyrą ir galų gale viskas išaiškėja. Istorija pasibaigia. Bet argi to buvo galima laukti? Iš smagios bičiulių komedijos filmas virto į susišaudymų ir veiksmo kupiną trilerį. Įdomu, jog pagrindinius vaidmenis filme atlieka ponas Čau bei Alanas, o Filas su Stju nustumiami į antrajį planą. Veikėjai pasikeitę, nebėra charizmos, kiekvienas iš jų buvo individualus ir savotiškas, dabar tik ponas Čau ir Alanas padaro savo darbą, na ir pagrindinis blogiukas Maršalas neblogai šėlsta. Visi kiti atsiduria toli, pilkame juostos fone.
Juosta, kaip ir buvusiuose filmuose, turi savo talismaną. Pirmame filme matytą tigrą antrajame pakeitė rūkanti beždžionėlė, o šią – žirafa, su kuria susijęs galbūt pernelyg žiaurus juostos momentas ir scena panaši į vieną iš „Galutinio tikslo“ filmų. Kūrėjai matyt sulauks iš gyvūnų globos tarnybų ieškinių dėl tokių žiaurių vaizdų. Juostą gelbėja tik kelios finalinės scenos, kurios iš tiesų yra juokingos ir primena tą seną ir gerą pagirių filmą, kurį taip mylime. Gaila, jog atsisakyta žiūrovus vėl pradžiuginti atsitiktinai padarytomis nuotraukomis. Na, bet trilogija pasibaigia ir tikėkimės, jog Toddas Phillipsas, skirtingai nei Michaelis Bay‘us, vis žadantis negrįžti prie „Transformerių“ ir jau ruošiantis filmuoti ketvirtą dalį apie gigantiškus robotus, laikysis duoto pažado ir išliks vyru.
Techninė juostos pusė
Filme dominuoja puikus garso takelis. Labai gerai parinktos muzikinės kompozicijos ir žinomos dainos praskaidrina ne tik atmosferą, bet ir priduoda scenoms nuotaikingą atspalvį. Geri kino kūrėjų pasirinkimai muzikiniame plane. Operatoriaus darbas taipogi vertas pagyrimo. Scenos perteikiamos vaizdžiai ir kartais tikrai efektingai.
Sunkiau yra su montažu bei foninėmis spalvomis. Mėginant sukurti tamsiausią tematinę dalį pateikiamas pernelyg pilkas vaizdas, čia tikrai persistengta – pradžia nuteikia siaubo filmui. Na ir montažas prideda daug nuobodulio. Kartais scenos taip nesiderina tarpusavyje, jog tampa sunku įsijausti į chaotiškai pateikiamą veiksmą. Na bet visgi finalinis akordas duotas, todėl tenka tik padėkoti kūrėjams, jog padovanojo mums gerą pramogą ir neblogą trilogiją.
Aktorių kolektyvinis darbas
Visų dalių veikėjai ir jų atlikėjai vienoje vietoje, smagu, tačiau kai kurių aktorių pasirodymai visiškai neįsimintini. Pagrindinis juostos ketvertas, iš kurio išsiskiria tik Alano personažą atlikęs charizmatiškasis Zachas Galifianakisas, jau ne toks kaip anksčiau. Bradley‘is Cooperis, paragavęs labai rimtų vaidmenų, čia net nesistengia kažką įrodyti, tiesiog egzistuoja kadre. Šiek tiek geriau pasirodo Stju įkūnijęs Edas Helmsas, finalinė scena, šio aktoriaus dėka, tapo epine. Justinas Barthas gavęs daugiau ekraninio laiko irgi nenuobodžiauja.
Antraplaniai ir kartu pirmuoju smuiku grojantys aktoriai – galima sakyti vieną iš pagrindinių vaidmenų atliekantis Kenas Jeongas bei suvaidinęs pagrindinį antagonistą genialusis Johnas Goodmanas – smagiausiai atrodo bendrame aktorių būryje. Kiekvienas iš jų filmui įneša energijos.
Gerai ekrane pasirodo ir Mike‘as Eppsas, Jamie Chung, Jeffrey‘is Tamboras bei Heather Graham, tačiau pasigendame legendinio Mike‘o Tysono. Jį pakeičia moteriškoji Zacho Galifianakiso kopija, aktorė Melissa McCarthy. Išties klaikus ir kartu šlykštus šios moters įkūnytas personažas. Gaila, jog šiame filme nesutiko pasirodyti bokso legenda, tačiau visgi reikia padėkoti visiems trilogijoje vaidinantiems aktoriams už puikias akimirkas ir įsimintinus personažus džiuginant mus peržiūros metu.
Verdiktas
„Pagirios 3: velniai žino kur“ – tai prasčiausias visos ketverius metus kurtos trilogijos filmas, kuris nei kiek nepanašus į savo pirmtakus ir tuo labiau neturi nieko bendro su pagiriomis. Juosta turinti tik kelias šviesias akimirkas, neblogą techninę pusę ir šmaikštų finalą yra vienas didžiausių nusivylimų šiais metais. Šia juosta pasišaipoma iš žiūrovų, kurie ilgus metus laukė keturių netipinių vyrukų istorijos finalinio akordo.
Bendras vertinimas: 5/10
Dario Voitukevez
