Talentingasis britų režisierius Danny‘is Boyle‘as yra išbandęs save įvairiausiuose žanruose, todėl su kiekvienu nauju filmu kino kūrėjas vis aukščiau kelia savo kartelę. Tokių įsimintinų juostų, kaip 1996 metų šedevro „Traukinių žymėjimas“, postapokaliptinės temos realistiškai pateikto siaubo trilerio „28 dienos po“, Oskarinės 2008 metų dramos „Lūšnynų milijonierius“ bei širdį virpinančio išlikimo trilerio „127 valandos“, autorius pristato savo labiausiai pamėgto žanro filmą.
Režisierius kviečia iš arti pamatyti visus hipnozės būsenos niuansus, pasinerti į pavojingą požeminio nusikalstamo pasaulio realybę, atsidurti žmogaus pasąmonėje, kurią gali kontroliuoti bet koks išorinio pasaulio žmogus.
Apie ką mes čia…
Nesėkmingas azartinių žaidimų lošėjas Saimonas pakliūna į bėdą. Jis turi didelę skolą, kurią skubiai reikia grąžinti. Vaikinui į pagalbą ateina nusikalstamo pasaulio atstovas Frenkas. Vyras turi tik vieną prašymą – jis nori, kad Saimonas jam padėtų pavogti milijonus dolerių kainuojantį paveikslą bei tuo pačiu viską atpirkti. Po nesėkmingo sandėrio ir per apiplėšimą gautos galvos traumos Saimonas viską pamiršta. Jaunuolis negali prisiminti ir kur padėjo paveikslą. Išsiaiškinti tiesą jis nusiunčiamas pas psichoterapeutę, kurios hipnozės seansai leidžia jam pasinerti į praeities prisiminimus, tačiau iškyla viena bėda – jis pamato visiškai kitokią realybę, nei turėjo pamatyti.
Kūrinio vidus
Su kiekvienu nauju darbu Boyle‘as nesiliauja stebinti ir džiuginti akis. Taip yra ir su nauju jo filmu. Svarbiausia, jog išlaikomas firminis režisieriaus stilius, labai efektingai pateikiamas veiksmas, o tuo pačiu realistiškas bendras fonas ir kiekvieną sceną papildantis žiaurumas nenutolsta nuo geriausių kino kūrėjo darbų. Juosta sugeba pritraukti dėmesį jau nuo pat pirmų minučių – labai geras ženklas, o ir pasakojimas gana darniai vystosi. Veiksmas padalintas į dvi puses – personažų pasirinkimus, kas yra svarbiausia šiame filme, bei foninį apiplėšimą ir smegenų aptemimą su labai užsukta idėja.
Kiekvienas iš trijų pagrindinių veikėjų sudaro bendrą pasakojimo manieros branduolį – viena istorija matoma iš trijų skirtingų pozicijų, kol galiausiai einant į pabaigą viskas tampa aišku. Tuo pačiu filmas nenusigręžia nuo geriausių taip vadinamų „mindfuck“ žanro atstovų, kaip Davido Fincherio filmų „Kovos klubas“, „Žaidimas“ ar Christophero Nolano „Pradžia“. Žaidžiama ir kiekvieno personažo charakteriais. Jų siekiai akivaizdūs, tačiau kiekvienas turi savo viziją ir įsitikinimus, todėl netgi ir banditas Frenkas savo įžvalgose atrodo teisus. Banditas, daktaras ir nevykėlis – visai įdomiai susiderinęs trio, kuris visos peržiūros metu suteikia puikios atmosferos juostai, nes simpatizuoti galima bet kuriam iš personažų, taip duodamas žiūrovui pasirinkimas.
Filmas pastatytas geriausių trilerių principu. Įtampa, nepaleidžianti iki galo, užslėpta tiesa, kuri išaiškinama tik pačiame gale – tai tik keli momentai. Vienas iš kozirių – labai mėgstamas režisieriaus realistiškumas. Daug brutalių akimirkų, galima teigti, jog kai kurios scenos yra itin žiaurios, tačiau užtat jų pateikimas labai subtiliame kontekste padaro savo poveikį ir gauname tiesiog stilingai įpakuotą negailestingą pasakojimą. Vienintelis momentas, kuris išties labai erzina – kai kurios meilės kupinos scenos. Tas trikdo, net labai, visgi nuo to buvo galima atsiriboti ir važiuoti link vieno tikslo – šoko. Meilės motyvus užtat kompensuoja apsinuoginusios herojės pateikimas. Estetiškai ir žaviai pateiktas erotiškumas, atviros bet kartu skoningos lovos scenos papildo juostos kaitrią atmosferą.
Veiksmas ir siužetinės linijos pateikimas yra meistriško lygio. Juosta nenusibosta ir priverčia sėdėti ir laukti tolimesnių siužetinių vingių. Nors pačios hipnozės tema yra gana įdomi, tai ne unikalus temos darbas – jau matėme tos pačios temos geresnius atstovus, kaip kino genijaus Christophero Nolano 2000 metų „Memento“ bei priešpaskutinį jo darbą „Pradžia“, tačiau tai filmas, turintis savyje žavesio ir individualumo. Kriminalinis kontekstas irgi prideda šiam darbui savo svarbos. Greitas ir nesustojantis vietoje – taip galima apibūdinti visą pasakojimo schemą. Žavus ir malonus peržiūrai filmas, o ir nuo „Šalutinio efekto“ nebuvo tokio stipraus žanro atstovo, todėl bendrai atsižvelgus į visumą galima teigti, jog ši juosta abejingų nepaliks.
Techninės pusės ypatumai
Visi režisieriaus filmai turi vieną bendrą bruožą – tobulus garso takelius. Galima žavėtis tik tuo, kaip meistriškai pagal kiekvieną sceną priderintos muzikinės kompozicijos. Staigus, adrenalino nestokojantis takelis yra vienas geriausių šio filmo komponentų – jo dėka gaunama įtampa suteikia pagreičio juostos siužetinei linijai.
Kitas svarbus momentas – išradingas operatoriaus veiksmo scenų pateikimas per akims malonius kameros rakursus. Kaip ir ankstesniuose režisieriaus filmuose, žaidžiama ir su spalvos fonu. Taip gaunamas vienas iš filmo atmosferos variklių, kuris matomas kadruose. Visą juostą gaubia niūrumas ir tamsesnės spalvos.
Atskiras padėkas reikia skirti montažui. Solidus ir preciziškai atliktas darbas. Priderintos prie savęs scenos išlaiko intrigą, net ir einant į pabaigą filmas neišduoda pagrindinės paslapties, nenumalšina noro pamatyti istorijos baigtį, o kartu papildomai suteikia apsvarstymus dėl galimo finalo.
Aktorių kolektyvinis darbas
Šioje juostoje yra trys pagrindiniai aktoriai, kurių kiekvieno svarba didžiulė. Seniai matyti didžiuosiuose ekranuose, bet užtat puikiai pasirodę aktoriai yra dar vienas stiprus argumentas filmo kokybės atžvilgiu.
Jamesas McAvoy‘us visos juostos metu primena tą patį nevykėlį iš 2008 metų veiksmo filmo „Ieškomas“, tačiau tame ir slypi jo personažo žavumas. Išraiškingai perteiktas veikėjas, be kokių nors priekaištų vaidybai.
Filmo metu akis džiugina ir Rosario Dawson. Moteris ne tik puikiai suvaidina savo veikėją, tačiau ir įsimintinai visame gražume pasirodo apsinuoginusi. Labai atviras savęs pateikimas, nors iš kitos pusės viskas labai preciziškai atliekama, todėl kokios nors pornografijos įžvelgti bet kokioje nors scenoje negalima.
Antagonisto vaidmenį atliekantis Vincentas Casselis yra palaima visam filmui. Prancūzas ne tik puikiai įsilieja į veiksmą, bet sukuria patį įdomiausią charakterį. Nors moteris yra esminė šiame darbe, bet būtent jo personažas tampa pačiu sunkiausiu šiame filme.
Verdiktas
„Transo būsena“ – tai stilingas, brutalus, užburiantis ir judinantis protą filmas. Juosta kupina puikios vaidybos, tobulo garso takelio, estetiškai pateikiamo erotiškumo bei kartu sugebanti kelti vis daugiau įtampos sulig nauja scena. Preciziškai sukurtas intelektualus kinas, giliai įtraukiantis į hipnozės seansą, yra gana įsimintinas savo žanro atstovas.
Bendras vertinimas: 9/10
Dario Voitukevez
