Po vizualaus 2010 metų šedevro – kultinio 1982 metais pasirodžiusio „Trono“ tęsinio – režisierius Josephas Kosinskis nenutolsta nuo artimo sau žanro ir pristato dar vieną mokslinės fantastikos darbą. Šį kartą antram savo karjeros projektui jaunas vizijonerius pasiruošė rimčiau ir visais įmanomais būdais pateikia žiūrovams tikrą atrakcioną. Parašęs scenarijų bei kartu prisidėjęs dar ir prie prodiusavimo, Josephas kviečia į dar vieną kelionę po visiškai suniokotą Žemės planetą atrasti atsakymus į klausimus apie žmonijos egzistenciją kilus branduoliniam karui.
Apie ką mes čia…
2077 metai. Žmonijos civilizacija Žemėje sunaikinta – nebėra gyvūnijos ir augalijos, o tik tuštuma bei rūkas, sklandantis ore. Į Žemę nusiunčiama tyrinėtojų komanda, kuri bando išsiaiškinti ateivių užpuolimo priežastis bei gauti naujų duomenų apie Žemės būklę. Vienas iš jų yra Džekas. Jaunas vyras prižiūri mechaninius pagalbininkus – dronus, tačiau vieną dieną per eilinę ekspediciją jis išsiaiškina siaubingą tiesą, kuri atsakys jam į visus klausimus apie žmonijos žlugimą.
Kūrinio vidus
Ilgai lauktas filmas pateisina visus savo lūkesčius. Galima teigti, jog nuo prieš metus pasirodžiusio „Prometėjaus“ tai pirmas rimtas mokslinės fantastikos atstovas, pasirodęs plačiuosiuose ekranuose. Režisierius kartu su šiuo darbu pakels savo kartelę dar labiau, nes visgi po stulbinančio filmo „Tronas. Palikimas“ buvo tam tikros dvejonės dėl šio projekto didybės.
Galiausiai mes gauname filmą su turinčia potencialą ir nebanalia istorija, kas šiais laikais yra tiesiog sunkiai įgyvendinama, o kartu ir puikų pramoginį darbą, kurį žiūrint nenuobodžiai praleidžiamas laikas. Filmas susideda iš dviejų dalių. Visgi svarbiausia iš jų – pagrindinio herojaus kova su savimi ir abejonės dėl jo darbo ir ateities. Kitas svarbus momentas, ties kuriuo yra koncentruojamasi visos juostos eigos metu – tai, kas liko iš Žemės.
Džeko personažas, kuris sudaro didelį branduolį pasakojant šią istoriją, unikalus. Mes jame matome žmogų, kuris yra artimas daugeliui iš mūsų. Svajotojas, romantikas, optimistas – tai tik keli svarbesni jo charakterio bruožai. Jis susideda iš daugelio įvairiausio plauko žmonių dalių. Visgi režisierius žaidžia su mumis, bando erzinti, kartu pateikdamas atspindį į mūsų pačių sielas. Mes esame visatos centras, ir mes turime rūpintis savo gerove, nes niekas už mus to nepadarys.
Žemės svarba ir jos pateikimas irgi turi keletą metaforų. Žemė kaip namai, Žemė kaip darbas, Žemė kaip prisiminimas. Tokiomis detalėmis pristatoma mūsų planeta. Nors ji ir yra suniokota bei virtusi kovos lauku, tačiau net ir tai netrukdo ją mylėti tokią, kokia ji yra. Nebloga kritika emigrantams – nors dalis tiesios joje yra. Mes nesaugojame to, kas yra artima ir paprasta, nesugebame džiaugtis akimirkomis ir mažais stebuklais, esame linkę į destrukciją.
Pasvarstymai apie ateitį, branduolinį karą ir jo padarinius yra akivaizdūs, tačiau, kaip bebūtų, tai visgi filmas, skirtas pademonstruoti ir galingą veiksmą. Nenusibostantys susišaudymai, adrenalino kupinos scenos bei nenuilstantis veiksmas yra neblogas papildinys prie tokios rimtos temos apie Žemės ateities viziją. Siužetinės linijos pateikimas žvalus ir įtraukiantis – intriga išlaikoma iki pačios pabaigos. Visgi galbūt šiek tiek banaloka pabaiga, tačiau esmės nekeičia faktas, jog čia yra ir iš dalies drama, kurios pateikiama nors ir minimaliai, bet jos poveikis turi savo vaidmenį bendram filmo vaizdui.
Įsimintinas filmas ir kokybiškai atliktas kūrybinės grupės darbas, kuris nenusileidžia geriausiems žanro atstovams, o kalbant apie pastaruosius metus, tai viena ryškiausių mokslinės fantastikos juostų. Filmas, nešantis pozityvą ir malonumą po jo peržiūros.
Techninės pusės ypatumai
Vienintelė filmo dalis, dėl kurios nereikėjo nerimauti prieš peržiūrą – nepriekaištinga vizualinė juostos pusė. Specialieji efektai labai natūralūs, nesijaučia jokios sintetikos, gana kokybiškai atkurta aplinka, malonus akims postapokaliptinės Žemės fonas. Operatorius šiame filme atlieka labai svarbų vaidmenį. Jo dėka kiekviena detalė ir kvapą gniaužiantys skrydžiai taip priartina žiūrovą prie filmo veiksmo, jog nereikia net jokios trimatės erdvės tam, kad būtų sukurta kokia nors tikrovės iliuzija.
Juostos garso takelis, kuris nenusileidžia ankstesnio režisieriaus filmo tobulam Daft Punk darbui, sukuria puikią bendrą atmosferą. Epinės kompozicijos ir visą laiką įtampoje laikantys muzikiniai kūriniai suteikia žavesio, įtampos, malonumo. Vidinis garsais apipintas filmo grožis – tai tikra dovana. Tuo pačiu sukuriamas ir epiškumas, nepaleidžiantis iki pat finalinių titrų.
Garso montažas labai galingas. Staigios scenos taip virpina žemę po kojomis, jog vibracija pereina per visą kūną ir jautiesi, lyg atsidūręs kokiame nors atrakcione.
Aktorių kolektyvinis darbas
Juostoje figūruoja keturi personažai, bet iš tikro, tik du aktoriai tempia visą filmą ant savo pečių. Žinoma, prisiminus tokio pat žanro 2009 metų „Mėnulį“, kur vos tik vienas Samas Rockwellas vaidino visą veiksmo laiką, pasidaro ne taip ir unikalu, tačiau visgi šis darbas turi tam tikrų pliusų.
Pagrindinio personažo atlikėjas, žanro senbuvis, nesenstantis Tomas Cruise‘as nesukuria kokio nors ypatingo veikėjo, tačiau jo vaidinamas Džekas turi charakterį, turi savito žavesio, bet bendrai – tai eilinis Tomo projektas, kur jis atrodo lygiai taip pat, kaip ir praeituose darbuose.
Kur kas didesnį dėmesį prie savęs pritraukia ukrainietė Olga Kurylenko. Pirmą kartą moteris sugeba pateikti save iš tokios geros pusės. Matomas progresas vaidybos plane, o ir jos slaviškas grožis malonus akims, todėl bendras vaizdas yra išties stebėtinas, prisiminus jos nykius pasirodymus „Hitmane“ ar „Paguodos kvante“.
Kino legenda, aktorius Morganas Freemanas labai epizodiškai pasirodo šiame filme. Gaila, bet jo kelių minučių šou galėjo trukti ilgiau. Charizmatiškas aktorius, pasirodęs vos akimirkai, sugebėjo pritraukti prie savęs visą dėmesį.
Akis paganyti vyrams yra pristatoma ir dar vieną gražuolė – aktorė Andrea Riseborough. Stiprus personažas, nors ir neišdirbtas kai kuriose vietose. Užtat gauname puikų meilės trikampį tarp jos, Tomo ir Olgos. Kartais jų santykių įvairovė net nuteikia romantiškai.
Verdiktas
„Užmirštieji“ – tai įsimintinas mokslinės fantastikos atstovas šiuolaikinio kino rėmuose, turintis savyje gana neblogai papasakotą istoriją, nepriekaištingą vizualinį grožį bei idėją. Juosta, leidžianti pažinti save kaip individą iš šono, atsakanti į klausimus apie branduolinio karo padarinius bei tiesiog nuteikianti kelionei po ateityje suniokotus žmonių namus – Žemės planetą.
Bendras vertinimas: 8/10
Dario Voitukevez
