Saulei skaisčiai šviečiant ir šildant, į Klaipėdos žvejų rūmus ketvirtadienio vakare atskrido „Laisvi drugeliai“. Tai žinomo amerikiečių scenaristo ir dramaturgo L. Geršo pjesė „Laisvi drugeliai“, kurią į Klaipėdą atvežė Juozo Miltinio dramos teatras. Režisierius - Dainius Kazlauskas, scenografė, kostiumų dailininkė - Indrė Pačėsaitė, šviesų dailininkas - Darius Malinauskas, muziką kūrė - Mantas Jankavičius, Ignas Juzokas, Romanas Klimčiauskas. Aktoriai: Mantas Jankavičius, Deividas Rajunčius, Eglė Špokaitė, Inga Jarkova, Asta Preidytė, Vidmantas Fijalkauskas, Laimutis Sėdžius.
Prieš prasidedant spektakliui, žvilgsnis krypsta į dekoracijas. Jos gana paprastos, tačiau kartu ir kažkuo ypatingos. Žvelgdamas į sceną žiūrovas gali pasijausti taip, lyg būtų savo paties bute. Šviesos puikiai atspindi nuotaikų kaitą, padeda susivokti paros laike bei atitinka dainų motyvus. Žavesio suteikia ir tai, kad spektaklio metu skamba gyva muzika, kurią atlieka pats herojus. Dekoracijos, apšvietimas ir muzika puikiai papildo spektaklį, padeda žiūrovams įsijausti į pristatomas situacijas.
Šis spektaklis, manau, tiktų bet kuriam žiūrovui. Kiekvienas, kuris atvyksta stebėti šios pjesės, joje randa tai, kas tinka ir patinka tik jam. Pjesėje pristatoma jaunuolių meilė - laisva, be įsipareigojimų, tačiau kupina išbandymų ir pareikalaujanti ryžto. Jauna mergina Džila susipažįsta su savo kaimynu Donu. Susipažinusi su juo mergina sužino, kad vaikinas yra aklas. Tačiau tai jos neišgąsdina, ji pamilsta šį jauną svajotoją. Jų meilė yra aistringa, trapi, truputį svyruojanti, tačiau, galiausiai, išsiaiškinama, kad ji - tikra.
Žiūrovams, turintiems svajonių, tačiau mąstantiems, kad jiems nepavyks jų įgyvendinti, ši pjesė taip pat įrodo, kad tai ne tiesa. Svarbiausia - turėti svajonę, jos siekti ir tvirtai tikėti. Negalima užklupus nesėkmėms ar silpnumo akimirkai nuleisti rankų. Privalai tikėti tuo, ką darai. Aklasis Donas svajoja tapti dainininku. Tačiau jo mama juo netikėjo. Vienam yra gana sunku pasiekti savo tikslą, todėl reikia, kad kažkas būtų šalia, tavimi tikėtų ir padėtų nepalūžti, užklupus nesėkmei. Šiam jaunuoliui tai padaryti padeda jo mylimoji. Taigi pažvelgus į personažo gyvenimą, galima pamatyti, kad jokia negalia netrukdo tau siekti svajonės. Svarbiausia - norėti, tikėti ir turėti tą žmogų, dėl kurio tai nori padaryti.
Turbūt visais laikais egzistuoja viena ir ta pati problema - vaikų ir tėvų nesutarimai. Šioje pjesėje jie taip pat puikiai atskleidžiami. Aklojo jaunuolio mama nenoriai leidžia jam gyventi vienam, nes vis galvoja, kad sūnus vienas nepajėgus savimi pasirūpinti, kad ji privalo būti šalia ir visada jam padėti. Apie jo norus ir svajones ji niekada nenorėdavo girdėti, nes girdėdavo ir darydavo tik tai, kas jai atrodo tinkama. Toks mamos elgesys labai piktina Doną, jis nesutaria su ja, dėl to išsikelia iš mamos namų. Taip pat mama nepripažino ir jo išrinktosios Džilos. Tačiau kai šeima prieiną ribą, kada viskas, kas slypi viduje, yra išrėkiama į akis, viskas pasikeičia. Mama išklauso sūnaus nuomonę, išgrista jo dainas, jai jos ima patikti ir pripažįsta sūnaus talentą. O sūnus galiausiai supranta, kad mama ne viską darė tik blogai. Klaida abiejų ta, kad nemokėjo vienas kito išklausyti ir suprasti. Šeimos tarpusavio santykių scena ne vieną žiūrovą sugraudino, buvo tokių, kas ir ašarą nubraukė.
Ši pjesė palietė klaipėdiečių širdžių kerteles. Dar nespėjus iki galo nuskambėti paskutinei dainai, visi, susirinkę Žvejų rūmuose, atsistoję plojo ir dėkojo aktoriams, kurie nuoširdžiai vaidino, suvirpino žiūrovų širdis ir galbūt privertė susimąstyti.
