Mykolas Pleskas (Kleckas) ir Stasys Urniežius (Kunigaikštis Vildaugas), aptarę gatvių vardų istoriją, moteris bei turistus Vilniuje, užsisakę dar po bokalą kalbasi toliau. Apie žmones, pervadintas gatves, moteris ir turistus.
Kleckas: Aš rašau apie žmones, kartais apie politiką, bet šiaip man labai įdomus žmonių gyvenimo būdas. Aš pats vilnietis nuo gimimo, tai man pats Vilnius labai įdomus. Tave nuo vaikystės matydavau visur, bet dar nesuprasdavau, kas per vienas esi...Vilgaudas, ar ne?
Kunigaikštis: Ne Vilgaudas. Čia specialiai padaryta klaida. Iš tiesų tai yra Vildaugas – vilkų daug.
Kleckas: O visi galvodavo, kad Vilgaudas – vilkus gaudo. O kuris geriau?
Kunigaikštis: Na, jeigu įbėgtų dabar į šitą kavinę vilkas, aš jo niekaip nepagaučiau. Būdamas dar beveik vaiku, paaugliuku tokiu esu matęs vilką iš pakankamai arti. Neįmanoma jo pagauti.
Kleckas: O tada reikšmė to vardo Vildaugo – vilkų daug, ką tai reiškia?
Kunigaikštis: Per Kalėdas grįžau pas mamą ir seseris į Kapsuką (Marijampolę). Prieš Kūčių vakarienę atsiguliau į vonią. Prisnūdau ir sapnuoju: pas mane į vonią ateina vilkas, gražus toks, nenušiuręs. Jis palaižė mane, pabučiavo ir tarė: „Tavo vardas, Kunigaikšti, yra Vildaugas“. Ir nubėgo kažkur. Pabundu – jau šaukia mane prie Kūčių stalo.
Kleckas: Kodėl kunigaikštis?
Kunigaikštis: Mano kraujas yra retas: Rh-, o grupė – ketvirta. Yra ir gilesnių ryšių, bandžiau nagrinėti giminystę, bet ten labai toli eina. Senelis buvo caro armijos kareivis, bet pabėgo iš Sibiro, parėjo pėsčias, tačiau negalėjo Lietuvoje pasilikti – už tokį pabėgimą jį būtų suėmę. Na, ir jis pasigriebė kažkiek ten tų daiktelių ir išėjo į Afriką. Ar misionieriumi dirbti, ar ko tai. Beišys – jo pavardė. Bei-šis bei tas.
Kleckas: Visur viešojoje erdvėje, internete sklando gandai apie kunigaikštį. Žmonės juokais klausia, ar tu turi titulą, leidžiantį šventinti į riterius, mat kažkas sakė,kad šventinai.
Kunigaikštis: Na, aš turiu titulą. Mane karūnavo Romoje, Jonas Povilas II - mano karūną, žiedą ir suteikė man tą teisę.
Kleckas: Kur tavo riba tarp fantazijos ir realybės? Kaip atskirti, kurios tavo istorijos yra realybė, o kur tu nuklysti į lankas ir išsigalvoji?
Kunigaikštis: Tarp realybės ir fantazijos nėra skirtumo. Tarp sapno ir realybės nėra skirtumo. Tarp mirties ir gyvenimo, tarp kitko, irgi nėra skirtumo.
Kleckas: Bet vienam interviu skaičiau, kad buvimas tokiu Vilniaus gatvių pajacu (man regis, pats taip save pavadinai), tuo tokiu šūkautoju, mėgstančiu eiti prie žmonių, juos kalbinti – tavo vaidmuo. Studentavimo laikų draugas ėmė iš tavęs interviu ir parašė, kad toks yra tavo vaidmuo, o viskas kas lieka už jo – asmeninis gyvenimas. Ar tokio žmogaus, kuris gatvėse pašūkauja, kartais sukelia žmonėms nemalonių jausmų, ar toks vaidmuo tave tenkina, suteikia teigiamų emocijų?
Kunigaikštis: Aš privalau tą daryti.
Kleckas: Tu iš to neuždirbi, negyveni. Tai yra tavo laisvalaikis?
Kunigaikštis: Mano visas gyvenimas yra laisvalaikis. Visų žmonių gyvenimai yra laisvalaikiai – gali vargti ir vargti, niekada niekam nesišypsoti, bet kas iš to? Aš matau labai daug turtingų, nemažai pasiekusių žmonių tačiau jų veidai nepaprastai liūdni. O, va, užupiečiai – šypsosi, bendrauja ir nėra kažkokie ten labai turtingi.
Kleckas: Tai ar galima sakyt, kad tau visi žmonės patinka: vilniečiai, miesto svečiai, visi, kuriuos matai gatvėse?
Kunigaikštis: Man būtent, kad patinka žmonės visi. Na, su kiekvienu nepavyktų rasti bendros kalbos, nes yra žmonių, kurie turi kėslų. Pavyzdžiui, daviau pasivažinėti savo dviračiu Sereikiškių parke, tai kaip nuvažiavo, taip nuvažiavo... Vienintelis tokį dviratį Lietuvoje ir turėjau. O policininkai atsisakė ieškoti...
Kleckas: O kiek kartų buvai suimtas?
Kunigaikštis: Jeigu atvirai, tai kokį šimtą. Ir paskutinis buvo Kovo 11-ą. Žiaurus. Ir primeluota. Ir bauda – 1000 litų. Nors nieko nepadariau. Nu ką aš ten padariau – gal tyčia tik parodžiau, kad turiu „Kunigaikščių“ alaus, nes ten buvo ir skustagalvių, tai reikėjo parodyt, kad savas atėjo. O ir tą gatvę būtent aš pavadinau – Šventaragio. Vilniuj esu pavadinęs 284 gatves.
Kleckas: Ai, kai taryboje buvai? O kokios pareigos buvo ir kokiais čia metais buvo?
Kunigaikštis: 1991-1995, pirma kadencija. Aš buvau senamiesčio komisijos pirmininkas, buvau pats komisiją sudaręs, labai šaunių žmonių joje buvo ir mums daug ką pavykdavo laimėti. Dar aš buvau prezidiumo narys (buvo šimtas deputatų ir 12 sudarė prezidiumą – kaip apaštalai), švietimo komisijos narys, o paskui dirbau gatvių pavadinimų komisijoje.
Kleckas: O kada pirmą kartą uždainavai „America – my friend“?
Kunigaikštis: Na kaip, čia istorija yra tokia: mano titulas yra Didysis Gediminaičių Kunigaikštis Vildaugas, o pavardė – Urniežius. Vardas, kaip Vilniaus Katedros, – Stasys. O mano tėvo vardas – Antanas ir pirmosios didžiosios raidės yra – USA. Kai tarnavau tarybinėj armijoj, manęs kitaip ir nevadino – USA.
Kleckas: Urniežius Stasys, Antano. Ir tiesiog dainuodavai, ir iki šių dienų atsinešei?
Kunigaikštis: Na taip. Ir tiesiog aš ją uždainavau Taraikoje. Būdavo, budėdavom devyniese saugodavom - Amerikiečių laukėm. Ir išeina berniukas. Jis ėjo ėjo ir ant jo šoko lūšis. Bet ji taip šoko, kad jis pataikė jai tiesiai į širdį. O berniukas taip persigando, pagalvojo, jog pasaulio pabaiga, pradėjo bėgti į būstinę. Atbėga, visur kraujas lūšies, kojas ji dar judina... Ir aš tada pirmą kartą ir uždainavau „America – my friend“, aš nežinojau, ką daryti, aš galvojau, kad amerikietis, kol aš pamačiau, kad ten lūšis.
Kleckas: Kelinti čia metai buvo?
Kunigaikštis: Tuoj aš pasakysiu tiksliai – 1977 ar 1976… Žiema buvo.
Kleckas: 35 metai ir vis dar ta pati daina?
Kunigaikštis: Aš juk nesupratau, galvojau, kad amerikietis, galvojau, jog reikia susidraugaut.
Kleckas: Šito nežinojau, super istorija. O ar dažnai darai ekskursijas? Ir kokiems žmonėms?
Kunigaikštis: Vieni man paskambina, kartais susitinkam gatvėje ar kabake. Ir matau, kad domisi, juk aš Vilnių išmanau. Žinau, kur nueiti, ką papasakoti, kad būtų įdomu. Jie nenori iš tos ekskursijos išeiti, bet aš turiu grįžti pas žmones (juokiasi).
Kleckas: O kodėl tada neapsivelki švarko ir nevedžioji turistų, nepravedi jiems ekskursijos apie tikrąjį Vilnių?
Kunigaikštis: Kad manęs į darbą nepriima…
Kleckas: O gatvėj? Nesutinka?
Kunigaikštis: Tų ekskursijų aš šimtais pravedęs. Turistams irgi patinka – nieko nekainuoja ir gali būti laisvi. Fotografuoja jie Vilnių su štai tokiais fotoaparatais, va, kaip pas Tave. Kaip toks vadinasi?
Kleckas: Čia – Samsung NX300.
Kunigaikštis: Tai ir turistai su tokiais eniksais vaikšto apsikarstę.
Kleckas: O tau patinka, kad turistai čia atvažiuoja?
Kunigaikštis: Labai patinka.
Kleckas: Japonai, vokiečiai. Ar su jais Vilnius gyvesnis, ar geriau užsidaryt savo patriotiniuose rėmuose, nieko neįsileist?
Kunigaikštis: Ne ne, man patinka. Aš dar studijų metais skaičiau, kad kai Žygimantas Augustas buvo kunigaikštis, visokių italų, graikų, turkų knibždėte knibždėjo Vilniuj, buvo toks kunkuliuojantis miestas. Juk jeigu tai sostinė, kaip galima užsidaryti..?
Kleckas: Bet nemažai patriotinių organizacijų, dalis iš jų dalyvavo kovo 11-osios eitynėse, norėtų užsidaryti.
Kunigaikštis: Tai čia kaip ir su merginom: iš pradžių įsimyli ir ta mergina yra tik viena, nieko daugiau nematai. O metams bėgant pamatai, kad yra ir kitų merginų, ir visai simpatiškų, galima bendrauti. Taip gi ir užsienio valstybių, norinčių padėti Lietuvai, yra. Bet čia mūsų vietiniai, trukdo šitą daryt ir trukdo tai meistriškai.
Kleckas: Tai manai, kad tas uždaras patriotizmas nėra gerai?
Kunigaikštis: Jis neįmanomas. Kaip galima turėti savo žmoną ir nematyti kitų merginų? Čia jau šizofrenijos požymiai...
Štai taip – nežinia, ar jie vienas kitą suprato, ar gavo atsakymus į rūpimus klausimus. Tačiau pasišnekėjo. Vyriškai ir apie viską.
