Laikau savo rankose neįprastą ir niekur nematytą knygą. Ji išleista neseniai, jos autorė Nijolė Degutienė, knyga vadinasi „Lietuvos laukų ir pievų gėlių puokštės“. 2013 metais rašėme apie kalendorių, o pernai rudenį sulaukėme ir knygos. Prieš Vilniaus knygų mugę kalbame su autore.
– Kaip sugalvojote parašyti šitokią neįprastą knygą?
– Trisdešimt metų darau puokštes, mano vaikai mato, kaip aš darau, tačiau kai dukra pasakė, kad jos puokštės laikosi tik vieną dieną ir ko gi mano laikosi taip ilgai, susimąsčiau, kad net tie, kurie mato, kaip darau, padaro puokštę visai kitaip. Tada ir šovė mintis parodyti visiems, kaip darau puokštes.
– Knyga išsami, joje net 135 puokštės. Kiek laiko užtruko ją paruošti?
– Pradėjau 2011 metais. Rugpjūtį padariau tris puokštes ir su fotografu Ramūnu Blavaščiūnu fotografavome jas studijoje. Tada pamačiau, koks tai ilgas ir nelengvas darbas. Pasirodė, kad vienos puokštės paruošimas yra ne vienos, o trijų keturių valandų darbas. Kai puokštes dariau sau, dovanoms, kai tai buvo mano poilsio forma, nepajusdavau, kiek laiko reikia. Tik kai nuo pradžios iki galo padariau tas 3 puokštes, galėjau galvoti ir planuoti. Dirbome 2012 metais nuo gegužės iki lapkričio pabaigos, dar 2 sesijas padarėme 2013 metais, beruošiant knygą. Tekstą parašiau per 3 mėnesius, dar per du jau turėjau rankose.
– Dirbome?
– Planavau padaryti 80 puokščių, bet kai ankstyvą pavasarį surinkau pirmas, pamačiau, kad viena niekaip neišsiteksiu laike – gėlės negali palaukti savaitę, kol jas fotografuosiu, o ir studijoje geriau vienu metu fotografuoti daugiau puokščių. Po pirmos sesijos balandį į talką pasikviečiau dukrą Eglę Degutytę su jos dviem dukrelėmis, Elžbieta ir Migla. Drauge iki rudens ir darbavomės, o rudenį vaikai prisijungdavo po pamokų. Per 4 dienas keturiese sukurdavome ir nufotografuodavome 15–17 puokščių. Vaikai juokavo, kad ir šalčiams užėjus rinksiu gėles ant šiluminių trasų.
– Tokio laukinių gėlių puokščių kūrimo vadovėlio niekur neteko matyti. Ar ruošiatės išleisti knygą kitose šalyse?
– Ji įdomi mūsų geografinių platumų gyventojams, kur gėlės tokios pat. Jau užmezgiau ryšius su Šiaurės šalių, Rusijos, Lenkijos leidėjais. Labai norėčiau, kad ten atsirastų ši knyga.
– Papasakokite apie skyrių „Raudonoji knyga“.
– Pagalvojau, kad nėra vienoje vietoje parašyta, ką reikia žinoti paparastam gėlių rinkėjui. Aplinkos ministerijoje gavau visus su tuo susijusius įstatymus, nutarimus ir išrinkau iš jų visas sąvokas, apibrėžimų paaiškinimus, padariau augalų sąrašų apžvalgą, suradau baudas už taisyklių nesilaikymą. Tuos keturis puslapius rašiau 2 savaites, peržvelgiau 11 didelės apimties dokumentų, konspektavau ir ieškojau to, kas svarbu man pačiai, kad nepažeisčiau jokių įstatymų.
– Kaip pasikeitė knyga nuo jos užmanymo iki išleidimo?
– Planavau parašyti kelis puslapius apie tai, kaip darau puokštes ir parodyti 80 puokščių. Tačiau bedirbant pamačiau, kad galiu pati dar daug nufotografuoti. Keturiese įmanoma pasiruošti vadovėlinės dalies nuotraukų fotografavimui, viena to niekaip nepadaryčiau, tektų dirbti keletą kartų, nebūtų vientisumo. Įsijautę padarėme rodyklę su kiekvieno augalo nuotrauka, o tai yra tiek pat nuotraukų, kiek ir puokščių. Knygos dailininkas griebėsi už galvos, išgirdęs kad ir tai darysiu. Kalendorių dariau tam, kad paaiškėtų, kaip žmonės žiūri, ko jiems reikia. Ir paaiškėjo, kad reikia pavadinimų, vietų, kur gėlės surinktos. Nemaniusi rašyti pavadinimų, visus juos surinkau. Knygą parašiau dienoraščio forma, su vietų ir gėlių savybių aprašymais. Jų nebuvau planavusi rašyti. Net gėlių pavadinimų sinonimus surašiau.
– Rodyklės nuotraukose gėlės lengvai atpažįstamos. Parodytumėte tik žiedą, jų neatpažintum. Kaip tai pavyko?
– Man paskambino draugės uošvis ir pasakė, kad visų gėlių charakteris pagautas, visas galima nesunkiai atpažinti, jis visas pažino. Kaip man buvo džiugu! Juk kaip tik šito ir siekiau. Manau, kad tą padariau todėl, jog esu baigusi Vilniau Dailės Institutą ir suprantu tuos dalykus. Jei gėlė aukšta, tai ir jos nuotrauka turi tokią formą, taip ir tiek ją rodau, kad žmogaus pasąmonėje savaime iškyla jos vaizdas pievoje. Rodyklėje susirandi ar pamatai gėlę, o šalia randi puokščių numerius, kur ji yra. Jei žinai pavadinimą, bet gėlės nežinai, irgi nesunkiai susirandi, kaip ji atrodo. Noriu, kad žmonės pamatytų gyvą gamtą, pažintų mūsų gėles, puoštų savo buitį, atitrūktų nuo technikos ir atsipalaiduotų gamtoje. Knygos dailininkas vasaros gale parašė man iš kaimo:„Aš jau matau gėlytes!” Redaktorė atsiliepė: „ Aš irgi! Aš irgi!“
– Ar kiekvienas galės padaryti ilgai besilaikančią puokštę perskaitęs knygą?
– Kruopščiai ir atidžiai sekant darbų eigą lengva padaryti šitą grožį. Svarbu pradėti, pirmas kartas visko ir išmokytų. Bus daug klausimų, bet visi atsakymai yra knygoje. Būna, kad autorius po knygos išleidimo randa, kad kažko nepasakė, tačiau neradau nieko, ko trūktų. Daug metų darau, nesunku buvo perteikti. Jei neturite meninės gyslelės, net 135 puokščių pavyzdžiai yra knygoje.
– Jūsų planai.
– 2014 metų kalendorius dar gražesnis ir patogesnis – su slankiojančiu langeliu, puslapyje 3 mėnesiai – buvęs, esamas ir būsimas. Noriu kelis metus padaryti po didelį kalendorių ir mažą pastatomą. O dabar jau kitą temą gvildenu.
