Filmų, kad ir kaip neįtikėtinai nuskambėtų, būna įvairių. Vieni pasakoja knygos vertų ar iš knygos kilusias istorijas, kiti kiek begalėdami bando išvaduoti iš košmariško sapno, kad viskas bus gerai. „Biutiful“ – kaip tik iš pastarųjų.
Šio filmo pasirodymo, nesumeluosiu, laukiau itin ilgai. Žinia, kad išvysime režisieriaus Alejandro González Iñárritu tandemą su Javieru Bardemu, kuris po juostos „Mar adentro“ amžiams pateko į mano „stebimųjų“ kategoriją, intrigavo ir neišvengiamai turėjo tapti vienu iš ryškiausių 2010-ųjų metų kino įvykiu. Ir tapo.
Filmo pavadinimas, kilęs iš citatos („Tėti, kaip rašyti žodį „beautiful“? / „Taip, kaip ir girdisi: „biutiful“...) tarsi sako, jog nieko gyvenime nėra taip, kaip turėtų būti, ir, norėdamas padaryti kažką gerai, turi žinoti kiekvieno „žaidimo“ taisykles. O gal tik, kad kas gražu – netikra?
Pagrindinis veikėjas Uksbalis – mylintis savo vaikus žmogus, iš paskutiniųjų besistengiantis išgyventi, neprarasdamas žmogiškumo. Jo pasaulis – tai purvinos gatvių džiunglės, kuriose visi balansuoja ant išnykimo ribos. Nėra „gėrio“ ir „blogio“ kategorijų, nes, jei renkiesi blogą iš blogesnio, pasirinkimo laisvė iš esmės neegzistuoja.
Nors dažniausiai teigiamais herojais patikėti sunku, bet ir šįkart Javierui Bardemui prikišti nėra ko: išlaikyta pusiausvyra, nepereinant į vieną ar kitą kraštutinumą (pvz.: per teigiamas ar neigiamas, melodramatiškas ar šiurkštus ir t.t.). Atskirai būtina paminėti prieštaringą Marambros vaidmenį atlikusią Maricel Álvarez – desperatiška, impulsyvi, žiauri, bet tikra.
Įspūdingas operatoriaus darbas, kartu su stambaus plano kadrų, kurių yra daugiausia, fantastiški panoraminiai vaizdai, kuria ir sutvirtina vientisą vieną didžiausią „Biutiful“ kozirį – emociją. Visiškai tobula melancholija ir joje skęstanti viltis.
Visgi įrašyti šią juostą lygiagrečiai su kitais, jau klasika tapusiais tokiais režisieriaus darbais, kaip „Amores perros“ ir „21 Grams” būtų sunku. Pritrūko galbūt tam tikrų siužetinių detalių išbaigtumo, stipresnės filosofinės įkrovos. Tiesa, jis daug geresnis, mano nuomone, už „Babel“ ir apskritai yra rimta paraiška, jog Iñárritu dar mus priblokš. Na, o, turint galvoje 2010-uosius metus kine, tai, žinoma, kad „Biutiful“ patenka į tų metų geriausių penketuką.
Dalyvio anketa:
1. Tavo vardas, pavardė: Agnė Patackaitė
2. Kas, tavo nuomone, yra geras kinas? Be abejo, vienareikšmiškai negalima pasakyti. Toks, kuris nepaleidžia filmo metu, o, jam pasibaigus, vis dar negali „išeiti“. Įspūdis.
3. Apibūdink trimis žodžiais Europos kiną. Psichologizmas. Detalės. Emocija.
4. Jei būčiau režisierius, būčiau arba Michael Haneke, arba Anthony Minghella, nes, jei galima rinktis, reikia būti geriausiu. Nes vaizdo estetika ir minčių konceptualumas gali ir turi eiti išvien.
5. Kai liūdžiu, žiūriu, ką nors kas kardinaliai liūdnesnis (pvz.: „Elegy“ ir „Before Sunset“) arba apatiškai linksmesnis (pvz.: „Easy A“).
Konkursas su „Pasaka“ į Veneciją – tai galimybė tau vykti į Venecijos kino festivalį. Viskas, ką reikia padaryti – iki gegužės 20 dienos pažiūrėti pasirinktą filmą „Pasakos“ kino teatre, parašyti filmo recenziją ir įkelti ją į www.ikrauk.lt. Išsamiau apie konkursą skaitykite čia.
