Lietuvoje nuo senų senovės vidurvasarį esame įpratę ieškoti paparčio žiedo, kurti laužus, šokinėti virš ugnies. O kokį žiedą galima nuskinti žiemos viduryje?
Jau tapo įprasta Lentvaryje iškart po Naujųjų metų sutikti kitus Naujuosius – rytietiškus. Netoli skaidraus šaltinio, įtekančio į Lentvario ežerą, kuriamas didžiulis laužas – lyg šventės, kurios pradžių pradžia siekia tolimuosius Rytus, simbolis.
Ši graži tradicija Lentvaryje tęsiama daugiau nei dvidešimt metų. Dar 1990-ųjų metų pradžioje keletas entuziastų, praktikuojančių sveiką gyvenseną, puoselėjančių sveikos šeimos bei sveikų vaikų auginimo principus, subūrė sveikuolių klubą. Šio unikalaus sambūrio šeimų nariai, lankydamiesi prie Lentvario šaltinėlio ir švęsdami šalia jo net šeimų šventes, 1997 metais pasivadino klubu „Šaltinėlis“. Po įvairius Lietuvos miestus keliaudami šio klubo nariai propaguodavo savęs pažinimą gamtoje: įvairiu metų laiku maudydavosi upėse, ežeruose, jūroje. Nuo 2000 metų klubo bendraminčiai gamtoje pradėjo rengti šventes, į kurias kviesdavosi įvairių Lietuvos kovos menų klubų narius, vaikus bei miesto gyventojus. 2004 metų viduryje klubas buvo oficialiai užregistruotas „Pažinkim save“ vardu ir tapo Lietuvos Aikido Aikikai federacijos nariu. Klubo „Pažinkim save“ prezidentu tapo lentvarietis – Valerij Marčenkov.
Lentvaryje kasmet vykstančią šventę susirinkusiems dovanoja bei entuziazmu dalinasi kovos menų organizacijų (Aikido Aikikai, Niat-Nam, Karate-do) vadovai ─ Pranas Golovač, Valerij Marčenkov, Petras Golovač ir Viktor Golovač. Taip pat šių šviesuolių bendraminčiai ir bendražygiai: Deividas Vaškelis, Valerij Kušelevič, Irina Kušelevič, Olegas Polonskis, Vytautas Ribikauskas, Dmitrijus Byčenko, Evaldas Motiejūnas ir daugelis daugelis kitų…
Aikido Aikikai – šiuolaikinė fizinio ir dvasinio tobulėjimo sistema, sukurta XX a. pradžioje meistro Morihei Ueshiba. Aikido pagrindas – japoniško kardo valdymo, senųjų japoniškų kovos menų be ginklo technikų bei dvikovos nebuvimo filosofijos jungtis. 1940 metais japonų vyriausybė oficialiai pripažino Aikido kaip atskirą kovos meno šaką ir įkūrė Aikido Fondą, siekiantį apsaugoti ir propaguoti teisingus Aikido idealus. Į Lietuvą šis kovos menas atkeliavo aštuoniasdešimtųjų metų pabaigoje, o 1994 metais buvo įkurtas vienas pirmųjų Aikido klubų Lietuvoje – asociacija „SŪKURYS“. 2004 m. buvo įkurta Lietuvos Aikido Aikikai federacija, kuri subūrė įvairius Lietuvos Aikido klubus. Jos vadovu tapo Pranas Golovač.
Svarbu paminėti ir kovos meną, į Lietuvą atkeliavusį iš tolimojo Vietnamo – Niat-Nam. Šios mokyklos šaknys siekia amžių glūdumas, tačiau rašytiniuose šaltiniuose Niat-Nam kovos menas paminėtas XIII-XIV amžiuje. Šio originalaus kovos meno paslaptys ilgą laiką buvo žinomos tik nedaugeliui išrinktųjų. Dabartinio mokyklos vadovo Ngo Suan Bin dėka devintajame praeito amžiaus dešimtmetyje buvo suteikta galimybė susipažinti su Niat-Nam visiems kovos menų entuziastams. Lietuvoje pirmosios „kregždės“, t.y. Niat-Nam kovos meno entuziastai, pasirodė 1991 metais. 1994 metais buvo įkurtas pirmasis Niat-Nam klubas Lietuvoje, o 1999 m. buvo įkurta Lietuvos Niat-Nam federacija, kurios vadovu tapo Petras Golovač. Šiuo metu federacijoje treniruojasi apie tūkstantis šio kovos meno gerbėjų…
Šventėje buvo galima sutikti ir Lietuvos tradicinio Karate-do federacijos atstovus. Karate – tai tradicinis Okinavos kovos menas, vystęsis ištisus šimtmečius. Manoma, kad XVI amžiuje atsiradusio Karate ištakos glūdi Kinijoje, į kurią iš Indijos VI a. atvyko Dzen-budizmo įkūrėjas Bodhidharma, propagavęs dvasinių ir fizinių pratimų jungtį. Šiuolaikinio Karate-do istorija bei sklaida siejama su meistru Gichin Funakoshi, XX a. pradžioje įkūrusiu kovos menų organizaciją “Okinava Shobukai”. Lietuvoje Tradicinio Karate pradininkas ir Lietuvos Tradicinio Karate-do Federacijos įkūrimo (LTKF) iniciatorius yra Viktor Golovač. 1991 m. jis įkūrė Tradicinio Karate-do klubą “Ritualas”, o 1996 m. buvo išrinktas LTKF prezidentu.
Šių metų sausio 22 dieną aukščiau minėtų organizacijų atstovai bei sveiką gyvenseną propaguojantys žmonės dar kartą susibūrė Lentvaryje su tikslu - Naujuosius metus atšvęsti kitaip.
Nenuostabu, jog kasmet Rytietiški Naujieji metai į Lentvarį suburia šimtus žmonių, ir ne tik minėtų kovos menų gerbėjų, bet ir norinčių pamatyti tikrąją, nesurežisuotą, įdomią šventę ir, svarbiausia, tapti šios šventės aktyviais dalyviais.
O aktyvumas prasideda, galima sakyti, prie Lentvario šaltinio: dešimtys merginų, vaikinų, moterų, vyrų ir net vaikų prie versmės priima savotišką „krikštą“ – apsipila šaltu versmės vandeniu. Mažiausia porcija – trys kibirai. Pirmas įspūdis, jog ant kūno liejasi ne šaltas, o verdantis vanduo. Po maudynių bet koks šaltukas jau nebe baisus.
Didžiausia eilė smalsuolių ir pageidaujančių išbandyti save susirinko prie sekančios atrakcijos – skraidymo. Ne lėktuvu, ne oro balionu, bet „savimi“, kai bendražygių dėka esi įsiūbuojamas ir su tinklu pašaunamas viršun dešimtį metrų! Smaguma savo kailiu pajusti nesvarumo būseną. Nežemiškas kosminis jausmas. Net mažiausi šventės dalyviai, apeidami „kontrolę“, įsigudrindavo ant tinklo pakliūti du, tris kartus ir pasižvalgyti iš viršaus į liepsnojantį laužą.
Laužas – milžiniškas. Lauže didžiuliai katilai su besitroškinančiu tradiciniu šios šventės vegetarišku plovu, skirtu tiems, kaip juokaudamas pasakė Petras Golovač, kurie praeis visus šios šventės išbandomuosius „testus“: vandenį (apsipilti versmės vandeniu), orą (paskraidyti), navigaciją (pajodinėti ant žirgų) ir ugnį.
Žinoma, „užkandai“ ir emocijoms įaudrinti buvo skirta paskutinė atrakcija. Basomis kojomis reikėjo prabėgti 15 metrų ilgio žarijų ruožą. Daug, net labai daug atsirado norinčių vėl ir vėl pakartoti jau buvusių švenčių „žarijų kelią“. Atsirado ir naujokėlių, kuriuos tėviškai už rankų vedė degančių žarijų keliu užsigrūdinę asai. Ir vaikai, peržengę baimės barjerą, stebindami net suaugusius, ryžtingai nugalėjo, iš šalies žvelgiant, neįmanomą atrakciją – švelniomis basomis kojytėmis eiti per kaitrą…
Ir pagaliau plovas. Ir skani skani arbata. Daug fotografuojančių, daug filmuojančių. Ne kiekvienam duota tokia Dievo dovana, sutikti tikrus Naujuosius Metus, nuostabius Drakono metus…
Po vaišių daugelis skubėjo į namus. Liko tik nuostabios šventės organizatoriai, tvarkę ypatingą kampelį prie šaltinio Lentvaryje. Šaltinio, kuris metų metais beveik tuo pačiu metu sušaukia prieš daugelį metų jį pamilusius Lentvario sveikuolius, šia neišgydoma „liga“ užkrėtusius savo draugus ir pažįstamus, turėjusius galimybę išvysti neįprastas Lietuvoje - žiemines Jonines. Šalia šaltinio pakabintas šventas paveikslėlis. Net ir „blogiukai“ nedrįsta jo paliesti. O gal čia tikrai šventa vieta? Šventas šaltinio vanduo? Tad ar gali nutrūkti ta šventa švenčių tradicija kol tekės šventas šaltinio vanduo?
