„Žinau viską" jaunoji žurnalistė - ekspertė Živilė Raškauskaitė
Marijus Žiedas - ne tik laidos „Panorama" vedėjas bei filmų įgarsintojas. Ne taip jau seniai jis vaikštinėjo Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto koridoriais, skaitykloje gilinosi į filosofijos mokslą, vaidino Vilniaus universiteto teatre „Minimum". Kalbamės su M. Žiedu apie tikrus filosofus, likimą bei gyvenimą.
- Kodėl pasirinkai būtent filosofiją?
- Iš tikrųjų, kai 12 klasėje suvokiau, kad man reikės stoti, tai buvo tam tikras šokas, nes mūsų klasė buvo nuostabi ir aš būčiau mielai pasimokęs joje dar keletą metų. Pamačiau, kad kiti ir papildomai mokosi, ir jau žino, kur eis. Aš visiškai nežinojau, kur stoti. Stojau į VU teisę tik todėl, kad man kažkas pasiūlė. Vis tiek - prestižinė specialybė. Į teisę buvo tie patys egzaminai, kaip ir į filosofiją. Ir išėjo, kad aš į filosofiją patekau. Tai buvo dar vienas toks tam tikras smūgis, nes iš tikrųjų negalvojau apie filosofiją. Kai teko pradėti lankyti pirmas paskaitas, supratau, kad nežinau, kaip čia kas vyksta. Pati adaptacija buvo sudėtinga, nes vis tiek ateini iš mokyklos į universitetą - visiškai kitokios sistemos. Bet paskui suvokiau, kad labai gerai toks likimo pokštas išėjo ir paskui tikrai su malonumu studijavau. Filosofija tai, ko man turbūt ir reikėjo gyvenime. Tikrai labai džiaugiuosi, kad tokiu, lyg ir stebuklo būdu, patekau į šią studijų programą.
- Nekildavo dvejonių dėl studijuojamo dalyko?
- Iš pradžių buvo keista, bet gal įvyko sutapimas ir su kitais gana radikaliais pasikeitimais mano gyvenime. Buvo mokykla, tėvų namai ir staiga universitetas... Na, tie patys tėvų namai, tik gal labiau biblioteka ir ten sėdi iki tol, kol uždaro, ir grįžti namo. Gal pirmas pusmetis buvo sudėtingas, o paskui viskas sustojo į savo vietas ir iš tikrųjų pradėjau mėgautis studijomis.
- Minėjai biblioteką. Ar dažnai tekdavo joje apsilankyti?
- Pirmame kurse vaikščiojau į Mažvydinę. Ten, atsimenu, labai miegoti norėdavosi... Ar ten nevėdindavo, ar ten oro trūkumas, bet aš atsimenu, kaip sėdėdavau ir tiesiog negalėdavau - akys merkdavosi, atrodo, padėsi galvą ant stalo ir miegosi. O paskui atradau Centrinių Vilniaus universiteto rūmų skaityklą. Man ten labai patiko. Galbūt dėl to, kad tada prasidėjo daugiau specializuotas domėjimasis ir literatūros tik čia galėjome rasti. Centrinių rūmų bibliotekoje mes visu kursu sėdėdavome. Pamenu, tokie ilgi stalai, lempos su perdegusiom lemputėm. Smagu. Aišku, dažniausiai reikėdavo stengtis ne prie lango sėstis, nes ten būdavo šalta.
-Su kuo asocijuojasi mokslo metai? Ko buvo daugiau - mokslų ar laisvalaikio?
- Sunku pasakyti. Šiaip, jeigu taip užsimerkus ir pagalvojus, turbūt per pusę. Prisimenu ir kaip mes studijuodavome - Baltupiuose po aukštus slankiodavom ir laukdavom paskaitų, seminarų. Bet mūsų kursas buvo kažkuo ypatingas. Buvo kurse apie 10 žmonių, kuriuos siejo nepaprastas bendrumo jausmas. Mes buvome pirmieji, kurie 3 kurse būdami, padarėme filosofų krikštynas. Iki tol jų nebūdavo. Pirmieji pralaužėme ledus. Vyresnieji filosofai mus truputėli niekino, nes manė, kad esame mailius ir užsiiminėjame visiškai ne filosofiniais dalykais. Mes net vaidinimą buvome paruošę apie Sokrato mirtį. Sukvietėm dėstytojus. Tikrai buvo grand renginys. Kūrybinis potencialas grupėje tikrai buvo milžiniškas. Taigi buvo pakankamai ir mokslų, ir kūrybiško laisvalaikio.
- Kokia veikla dar užsiiminėjai studijų metais?
- Antrame kurse aš pradėjau įgarsinti reklamas. Tą ilgą laiką laikiau paslaptyje. Niekam apie tai kažkaip neprasitariau, kol vieną kartą mane prispaudė prie sienos bendrakursės ir sako: „Ten tavo balsas." Na, teko prisipažinti.
- Kaip susiradai tokį darbą?
- Būdavo per M-1 laida „Tavo daina". Ten skambindavo žmonės, padainuodavo kokią nors dainą ir po to buvo renkami tie, kam geriausiai pavyko. Aš, paragintas klasiokų, sudalyvavau ir laimėjau. O paskui man tiesiog paskambino iš M-1 ir pasiūlė įgarsinti reklamas. Galbūt jiems balsas suimponavo. Aš, žinoma, sutikau, nes tais laikais M-1 buvo kažkas tokio. Finansine prasme tai buvo visiškos ašaros, nes, sakykim, už įgarsinimą tu negaudavai nei 20 litų. Bet man tai buvo pirmieji mano nuosavi pinigai. O po to kažkaip prasidėjo... Per tą įrašų kompaniją susipažinau su M-1Plius vadovu, kuris pasiūlė dirbti radijo didžėjumi. Paskui atsirado pasiūlymas vesti laidą „Ryto Ratas". Tai jau buvo LNK televizijoje. Po to filmų garsinimas Baltijos televizijoje...
- Tai ko daugiau buvo tavo karjeroje - įdėto darbo ar sėkmės?
- Pats sau esu susidėliojęs, kad tai likimo pokštai. Man kartais atrodo, kad pats nieko nedariau. Na, bet, aišku, aš dariau: skambinau ir dainavau arba paskambinau į televiziją ir paklausiau, ar jiems nereikia balso filmams įgarsinti. Dvejopas jausmas - vienas tas, kad atrodo, jog lyg ir nieko nedarei, viskas atėjo tarsi ant lėkštutės. Žmonės ateidavo, paskambindavo, paklausdavo, paprašydavo. Kita vertus, taip - reikėjo tam tikros drąsos. Tiesą sakant, tada aš net neturėjau radijo imtuvo. M-1 transliuodavo FM dažniu. Aš turėjau tik seną ultratrumpųjų bangų, kuris neimdavo M-1. Iš bendraklasio pasiskolinau imtuvą. Jis, pamenu, labai nenorėjo duoti, nes ten buvo ir žadintuvas jam ar jo tėvams, reikėjo to žadintuvo. Na, bet paskolino. Irgi tarsi tam tikri žingsniai, bet aš jų labai nesureikšminu. Man atrodė tarsi viskas ateina savaime. Lyg ir dėkoju likimui, kad taip išėjo.
- Taigi tiki likimu?
- Labai. Esu tarsi stoikų filosofijos pasekėjas. Jeigu šuo pririštas prie vežimo draskysis, spardysis - jį vis vien temps, o jeigu bėgs šalia, tai atrodys visai neblogai. Ta prasme - nereikia priešintis likimui. Likimas pats sudėlioja viską į savo vėžes. Esu fatalistas. Likimas nuspręs - kaip bus, taip bus.
- Kaip save identifikuoji - kaip žurnalistą, aktorių, filosofą?
- Sunku pasakyti. Kaip aktoriaus aš savęs neidentifikuoju. Aš nesu aktorius, nebaigiau aktorinio. Kiek Minimume dalyvavau, tiek aš ir esu aktorius, bet, kita vertus, mano darbas kažkuria prasme yra aktorinis. Net ir žinių vedėjo darbas reikalauja aktorinių sugebėjimų, galbūt minimalių, bet reikalauja. O štai filmų garsinimas tikrai reikalauja. Na, ten neturi išsiversti iš odos ir reikšti baisiausių emocijų, ten kitokie tikslai. Bet niekada su aktoriumi savęs netapatinau. Su žurnalistu vėlgi savęs netapatinau. To amato, tos profesijos aš moku tiek, kiek išmokau savo „bandymų-klaidų" metodu. Filosofas? Vėl sudėtinga. Aš nesakau, kad filosofija man nesvarbi, bet aš galiu ir be jos gyventi. Tai nieko nebelieka... Esu išvertęs keletą knygų, bet dėl to nesu filosofas. Labai džiaugiuosi, kad esu baigęs filosofiją. Esu dėkingas visiems dėstytojams, kad jie man suteikė tokią galimybę, kad pasisėmiau tai, ką jie man perdavė ir kad visai kitaip dabar žiūriu į pasaulį negu kad pirmame kurse. Visai kitos perspektyvos, visai kitas mąstymas. Tai yra gerai, ypač tokiam, kuris iki šiol nežino, kuo būti.
- O kas yra filosofas pagal specialybę?
- Aš taip įsivaizduočiau - tai yra žmonės, kurie dirba akademinį darbą, pavyzdžiui, universitete, dėsto, rašo knygas, tyrinėja tam tikras sritis. Na, galbūt dar kuria nors prasme esi filosofas, jeigu eini į mokyklą ir mokiniams dėstai, sakykim, kažkokius pagrindus - etiką, galbūt filosofijos įvadą. Aš tokio darbo nedirbu, nes man atrodo yra žymiai daugiau žmonių, kurie gali jį daryti geriau nei aš. Nesu tam sutvertas. Tikrieji filosofai gyvena filosofiškai. Na, ne ta prasme, kad vaikšto susisukę į paklodę kaip koks Diogenas. Jiems filosofija yra gyvenimo būdas. Gal greičiau mąstymo būdas, nes gyvenimas dabar yra toks, kad gyveni taip, kaip liepia visuomenė. Iš mūsų kurso yra ir tikrų filosofų - kokie 5 - 6 žmonės tai tikrai. Aš susigrupavau žmones sau taip, kad yra žmonės kūrėjai ir yra žmonės konstruktoriai. Kūrėjai tai tie, kurie iš nieko gali padaryti kažką. Konstruktoriai tai tie, kurie iš kažko, pagal kažkokias taisykles, gali padaryti kažką labai gražaus. Aš esu labiau konstruktorius. Man atrodo, kad filosofas turi būti kūrėjas, kuris gali, atrodytų, iš nieko, atsisėdęs prie popieriaus lapo, pasiėmęs rašymo priemonę, parašyti knygą. Jis turi didžiulį potencialą savyje, jis turi daug ką pasakyti. Aš neturiu daug ko pasakyti, aš esu konstruktorius, kuris pagal duotą medžiagą gali ką nors gerai padaryti. Toks statybininkas, kuriam patinka matyti savo darbo rezultatą. Na, pavyzdžiui sukūrė kompozitorius muzikos kūrinį. Jis nuskambėjo, bet nepaimsi, ne guzas, kaip sakant, neapčiuopsi. O koks nors statybininkas stato namą, namas yra - apčiuopsi. Man smagu matyti savo darbo rezultatą.
- Ko daugiau tavo gyvenime - optimizmo ar pesimizmo?
- Aš visada buvau optimistas. Daug žmonių nepatenkinti tuo, kas vyksta visuomenėje. Aš irgi nepatenkintas, bet tai netrukdo man būti optimistu. O ką daugiau daryti? Galbūt optimizmas - charakterio bruožas. Nežinau, galbūt aš iš auklėjimo gavau tokį tikėjimą, kad viskas bus gerai. Bet dabar, kai turiu du vaikus, kartais pagalvoju, kad vaikai netgi ir be auklėjimo kažką atsineša. Ką tik gimę, kurie dar neragavo auklėjimo, jau turi kažką kita. Sakykim, mano vaikai - vienas iš tikrųjų labiau į save, galbūt viską kartais tamsesnėmis spalvomis mato, nei vertėtų, nors labai kūrybingas. O mažoji geria pasaulį dideliais gurkšniais. VISKAS BUS GERAI. Kažkoks užtaisas jau yra žmoguje tik gimus, tada dar prisideda visuomenė, tėvai, auklėjimas ir išeina žmogus. Taigi aš esu optimistas, nežinau kodėl.
- Ar optimistai tikrai viską mato teigiamomis spalvomis?
- Aišku, kalbant apie visuomenės procesus tikrai yra labai sunki situacija. Man liūdna, kad daugybė žmonių išvažiuoja. Aš netgi galvoju, kad tai Lietuvai yra pražūtinga. Nežinau, kiek Lietuva dar bus. Mane kalbininkai ramina, kad kalba dar bus kokį šimtą metų. Aš kartais tuo abejoju. Man atrodo, kad kokių penkiasdešimt metų čia per akis. Gal ji egzistuos knygose ar kur kitur, bet šiaip jos nebereikės. Dabar globalizacija viską verčia aukštyn kojomis. Man ne tiek dėl savęs baisu. Man truputėlį baisiau dėl vaikų. Aš nemanau, kad jie gyvens čia kažkur Lietuvoje. Aš norėčiau, kad jie čia gyventų, bet tai bus jų sprendimas. Labai abejoju, ar jie seks tėvelio sentimentais stoti į Vilniaus universitetą, nes man tai buvo ypatingas universitetas, mano tėvams, mano seneliams tai buvo universitetas, kuriame jie studijavo. Na, nebėra tų sentimentų Tėvynei - pasaulis per platus. Vaikai žymiai daugiau žino, žymiai daugiau mato ir jie visiškai kitaip žiūri, negu mano kartos žmonės žiūrėjo. Buvome tik išėję iš sovietinės santvarkos. Tada apribojimai lyg ir baigėsi, bet mes vis vien buvome prisirišę. Šalis mums buvo brangi. Aš į užsienį pirmą kartą išvažiavau 1995 metais. Tai buvo treji metai po mokyklos baigimo. Vaidinau universiteto teatre „Minimum". Buvome pastatę pagal Šekspyrą tokį spektaklį. Su juo važiavome į teatrų festivalį, vykusį Ispanijoje. Tada pamatėme užsienį - Prahą, Paryžių, Barseloną... O dabar žmonės keliauja, net pypliai skrenda lėktuvais. Vasarą poilsiaujama ne Palangoje, o Egipte, Turkijoje. Vaikai, kurie dabar auga, nemato sienų. Mūsų mąstymas buvo visai kitoks. Mes jautėme tam tikras ribas, mes jautėme Lietuvą. Ribos kai kada yra gerai. Dabartinis jaunimas kitaip mąsto, jie nejaučia ypatingo sentimento mūsų šaliai ar kažkokių suvaržymų. Važiuoja, kur nori, o kad paskui grįžtų. Sudėtinga, nes pamatai, kad kitur žmonės gyvena geriau, ir jei ten pagyveni metus, jau susirandi draugų, apsipranti su ta vieta ir tada jau labai sunku prisiversti gįžti į Lietuvą. Štai tokius dalykus optimistai mato tamsesnėmis spalvomis.
- Turi gyvenimo credo?
- Elkis taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi. Aš tai stengsiuosi ir savo vaikams perduoti. Galbūt jis yra šiek tiek ribojantis, suvaržantis tavo iniciatyvą, tavo laisvę, galų gale individualumą. Bet man atrodo, kad gyvename visuomenėje ir turime žaisti pagal tam tikras taisykles. Pavyzdžiui, automobilių eismo taisyklės. Jos juk ne tam, kad mus apribotų, bet tam, kad būtų saugu. Jeigu parašyta 60, tai ir važiuok 60. Ne dėl to, kad man gaila, bet dėl to, kad taip yra saugu. Na, šitai supranti, kai turi šeimą. Kol jaunas, tol gazas - dugnas ir viskas. Galų gale įstatymai. Jeigu mes jų nesilaikysim, tai nebus visuomenės, nebus ir mūsų. Aš esu apribotos laisvės šalininkas. Visada laisvę reikia derinti su atsakomybe.
„Žinau viską" yra jaunųjų žurnalistų tinklas, sukurtas jaunimo informacijos tinklo Eurodesk Lietuva ir ES programos „Veiklus jaunimas" iniciatyva. Eurodesk pagrindas yra informacija apie finansavimo programas, iš kurių yra finansuojamos jaunimo iniciatyvos, bei mobilumas (studijos, stažuotės, darbas ir savanorystė) Europoje. Programa „Veiklus jaunimas" suteikia jauniems žmonėms neformalaus ugdymo(-si) galimybes bei finansinę paramą jų inicijuotiems bei įgyvendinamiems projektams, skatina Europos šalių jaunimo bendradarbiavimą.
