Tarptautinis teatro festivalis „Naujosios dramos akcija“ šiemet vyko jau 14-ąjį ir gali būti paskutinį kartą, šiais metais buvo pristatyti spektakliai iš Latvijos, Norvegijos, Lenkijos bei, žinoma, Lietuvos.
Šįkart apžvelgsime vieno iš garsiausio vengrų režisieriaus Arpado Schillingo naujausią darbą kartu su atsinaujinusia intermedialaus meno trupe „Krétakör“– „Krizės trilogija“, iš kurių gegužės 18 d., Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre buvo parodytos dvi dalys: filmas „JP.CO.DE.“ ir spektaklis „Dvasinininkė“.
Jau dabar yra aišku, jog vis dar ūžaujanti krizė ilgam įsirėš į ją patyrusių žmonių atmintį, o tos trauminės patirtys iki tol, kol nebus tinkamai apdorotos, visuomenę ilgam atkirs nuo progresyvios pažangos.
Tokiame kontekste, teatras „Krétakör“, tarpusavyje derinant skirtingus meno žanrus, nusprendė sukurti trijų dalių epopėją ne apie ekonominius sandėrius ar politikos pražangų užkulisius, o apie šeimą, kaip apie mažiausią visuomeninę ląstelę.
Visos trys dalys – tai trijų asmenų: sūnaus (filmas ) ir motinos (spektaklis) tėvo (opera – „Nedėkingi niekšai“, nors pastarosios neteko matyti, tačiau – spėju), identiteto krizių liudijimas skylančių idealų visuomenėje, kurioje kiekvienas ir kiekviena iš inercijos stengiasi vardan savo geresnės būties išplėšti kuo daugiau, taip nutraukiant visus saitus ne tik su kitais, bet ir su pačiais savimi.
Spektaklis „Dvasininkė“ koja kojon žengė su specialiai iš anksto paruoštomis vaizdo instaliacijomis, sudėliojančiomis visus reikalingus siužetinius taškus. Tiesa pasakius, manau, tai – pats sėkmingiausias tokio video sprendimo atvejų lyginant su lietuviškais bandymais. Sėkmę tikriausiai garantavo, visų pirma, tai, kad laiko linijiškumas buvo ne ardomas, o, priešingai, sutvirtinamas, suteikiant scenoje vykstančiam veiksmui papildomų, netgi esminių prasmių. Apversta hierarchija, kurioje pirmenybę turėjo ne realiu laiku rodomas spektaklis, o jo tarsi paantraštė, suponavo gyvenimo kaip jau kažkieno gyvento, kartotės idėją.
O štai tai, kas vyko scenoje, buvo ne be įtrūkimų. Vietoj, kaip jau įprasta patyrusių aktorių, scenoje kasdieniais drabužiais pagrindiniu smuiku griežė būrys jaunųjų paaugliukų, kurie, tiesą pasakius, vaidino daug geriau ir užtikrinčiau bei, kas įdomiausia, natūraliau negu nemaža dalis kad ir didelę patirtį turinčių aktorių.
Ketvirtoji siena per „Dvasininkę“ buvo kur ten sugriauta, tiesiog ištrypta, kas visada, slepiantis komforto zonoje (t.y. už ketvirtosios sienos), prilygsta atviram išpuoliui prieš žiūrovą.
Pagrindinė veikėja, mažo kaimelio mokytoja, atliekanti savotišką dvasininkės kaip sielų apvalytojos vaidmenį, stengiasi įnešti novatoriškų vėjų į prietarais ir stereotipais aptekusią vaikų, o kartu ir suaugusių bendruomenę. Išgyvendinti diskriminacinį požiūrį į romų bendruomenės narius, ir panašiai. Tačiau nei naudojami psichodramos elementai, nei intervencinis pokalbis tarp žiūrovų ir scenos (pavyzdžiui, į klausimą, kokia vaikų apskritai funkcija visuomenė, buvo pateikti įvairūs ir gan, jei būčiau viena iš jaunųjų aktorių, skaudūs atsakymai – kad vaikai tiesiog yra ar kad jų vaidmuo dar tik būsimas, ir panašiai), nebuvo pakankamai motyvuotai išplėtoti, kad būtų švariai aišku, kas ir dėl ko visa tai (kodėl pati mokytoja įvažiuoja su motociklu į „vidų“, kad „jo nepavogtų čigonai?“). Taip pat gan simptomiška, kad moteriai, kurios didžioji asmenybę skaldanti drama – pasirinkimas tarp savo vaiko ir profesinės veiklos – reprezentuojama per būrį vaikų.
Gan pretenzingai prasidėjusi, bet vėliau ne itin funkcionaliai išpildžiusi visų kodų bei ženklų reikšmes, „Dvasininkė“ palieka lyg ne iki ištransliuotos emocijos įspūdį, nors, kita vertus, tai – ir pakankamai įdomus, ir, svarbiausia, inovatyvus eksperimentas, ir tas susidomėjimas – nuoširdus, bet vis lauki lauki, o vietoj efektingos kulminacijos tave palieka tik su pernelyg isterišku riksmu bei keletu klaustukų...
Spektaklio video galima pamatyti čia.
Prieš spektaklį rodytas filmas „JP.CO.DE.“, kurį režisavo Peter‘is Francsikai, buvo ne šiaip įdomus, bet netgi ypač įdomus vaizdinys, privertęs maloningai nustebti.
Kol, pavyzdžiui, lietuvių kino kūrėjai džiaugiasi nufilmavę su mažiau drebančiomis rankomis negu paprastai tradicinį saulėlydį virš ištuštėjusių kaimo vienkiemių, vengrai pateikė tikrą iššūkį nuobodybės dialektikoje paskendusioms makaulėms – filmą „JP.CO.DE.“.
Rašyti tai, jau bemaž ir banalu, tačiau tokios vaizdo filmavimo bei jo pateikimo kokybės regėti jau seniai neteko. Toks absoliučiai kvapą gniaužiantis preciziškumas, atrodo, su pinceto grakštumu išrakinėtos detalės kadre ir visiškai pamišėliškai tobulas montažo darbas, o visa tai galima apibendrintai nusakyti – tiesiog didu. O kur dar muzika!
Filme yra žaidžiama regos perspektyvomis, įtampa tarp to, kas yra matoma, ir to, kas tai mato. Dekonstruojant vaizdo distanciją, veikiančiajam suteikiama galia pačiam kurti vaizdą ir jame veikti, taip, atsisakius priklausomybės nuo laiko linijiškumo, kuriama utopinė demontažo idėja, kurioje įveiksminama pagrindinis sūnaus tikslas – filmo dominantė „pakeisti savo gyvenimą“.
Aktualizuojama vertybių krizė, kai nors žaliai užsirašius ant kūnų „siela“, pastebi vienetai, o susideginus (tai, žinoma, turi ir kitą istorinį pagrindimą, bet čia veikiau periferinis) – būna „labai gražu“, kartu įpinant krikščioniškus Jėzaus apaštalų kontekstą ir kt. Taip išmaniai tarpusavyje plėtojant skirtingas kontekstų ir jų vertinimo perspektyvas, pateikiamas kitoks, sujungtas iš veiksmingų eksperimentų vaizdinys.
