Keliauju pamariu pažiūrėti, kaip sekasi kolegei, kuri atsivežė meškerę ir kas rytą eina gaudyti kuojų. „Ko čia (rusiškas keiksmažodis) žiūri į mane?“ – išgirstu klausimą iš žvejo, kuris kaip ir visa gamta aplinkui lėtai bunda šį ūkanotą rytą. Nusišypsau, o žvejys dar labiau pasiunta...
Nors koks čia rytas – viešbutyje statybininkai kažką gręžia jau nuo 8 valandos, o dabar jau beveik pietūs. Tikiuosi, minėtasis vyriškis pabus, išplaukęs užmesti arba tikrinti tinklų. Dar spėju įamžinti nutolstantį laivelį. Aplankau kolegę bei snaudžiančius laivelius, kurie dar tik laukia savo eilės išplaukti. Užsuku papietauti į tuštutėlę kavinę. Mane suviliojo guliašas. Buvo skanu. Grįžtu į viešbutį, o rūkas jau sklaidosi.
Registratūroje pasiteiravau, ar ten už durų dantų gydytojas įsikūręs, kad grąžtų dūzgimas toks... Buvau palydėtas šypsena ir pasiūlymu ten apsilankyti. Atsisakiau.
Tokia ta Nida ansktyvą pavasarį. Pilka ramuma, kurią drumsčia statybininkai ir žvejai (ir nežinia iš kur atvykę smalsuoliai). Bet tai kartu ir ženklai, jog nenumaldomai artėja sezonas, kurio metu tokių smalsuolių kaip aš bus begalės, žydės gėlės, švies saulė, kavinės bus pilnos žmonių ir nuotaika bus pakilesnė.
Dalinuosi keliomis nuotraukomis, kurių kokybė gan prasta, bet geresnės kokybės failai buvo pavadinti per dideliais. Nesureikšminkime. Mano šypsena niekur nedingo :).
Linkėjimai iš Nidos!
