R.Tumino režisuotas spektaklis „Vyšnių sodas“ pagal to paties pavadinimo Antono Čechovo pjesę pirmą kartą buvo parodytas dar 1991 m. Kai visi kalba, kad antiintelektualioji kultūra uzurpavusi visas įmanomas scenas, nejučia šyptelėji pagalvojęs, kokia neteisybė... „Vyšnių sodui“ jau 20 metų, salė – sausakimša, bilietai išpirkti anksčiau laiko, tad kur šio spektaklio paslaptis?
Kiekvienas A.Čechovo pjesės veikėjas neša savyje tam tikrą idėją. Motyvai – liūdesys, nusivylimas, desperacija dėl savo likimo, mirties nuojauta, todėl sunku iš tikrųjų pavadinti „Vyšnių sodą“ tikra komedija: gebėjimas juokauti tada, kai skaudu, yra charakterių stiprybės bruožas, bet ne siužetinės linijos pagrindinis leitmotyvas.
19-ojo amžiaus Rusija pagrindinės veikėjos Liubovos Andrejevnos Ranevskajos (vaidina Eglė Gabrėnaitė) dvaras skendi skolose, neradus pinigų, bus parduotas varžytinėse. Ji pati grįžta iš Paryžiaus, įskaudinta ir nusivylusi paskutine meile. Visiems dvariškiams vyšnių sodas – tai aiškus saugumo garantas, kurio jie nenori iš inercijos paleisti.
Pirmąją dalį apibūdinti sunku. Atrodo, kad visi veikėjai prisistatę vėliau tik atkartoja tą patį, kas jau buvo išsakyta. Matai, kad niekas nevyksta, bet ne todėl, kad taip turi būti, o todėl, kad tikrai nevyksta… Tuščios pauzės, chaotiškas blaškymasis, kurį iš dalies galima būtų pateisinti, kaip dvaro gyventojų demaskavimą, kad jie jau sustoję, dar iki paaiškėjus jo tolimesniam likimui, bet… Antroji dalis daug intensyvesnė, dramatiškesnė, kupina asmeniškesnių išpažinčių, leidžiančių pajusti skausmo grožį, kad ir kaip makarabiškai tai beskambėtų.
Labiausiai kvapą gniaužė ir tai būtų galima pavadinti pagrindine spektaklio ašimi – tai Eglės Gabrėnaitės vaidmuo, apjungiantis visas stipriausias scenas, visiems dialogams suteikiantis ryškesnių potėpių. Sukurta atmosfera buvo tokia aštri, kad Ranevskajai pakakdavo tiesiog rūkyti arba vaikščioti po sceną ir bijodavai net pajudėti, kad, atrodo, nesugadintum.
Manau, sceną, kai Varia (Inga Burneikaitė – Tuminienė) trenkia ranktus žemėn Jermolajui (Sigitas Račkys), galima būtų įrašyti į epizodų aukso fondą: taip klasiškai, taip išraiškingai ir su tokiu emociniu krūviu, kad ne vienam spetakliui tokios pakaktų kaip finalinės scenos. Taip pat kitas epizodas, kai Jermolajus galutinai nuvilia Varią ir po to sekantis dialogas, talpinantis savyje „šimtą dvi emocijas“, tikrai kažkas tokio...
Firso vaidmenį atliekantis Gediminas Girdvainis, asmeniškai man, yra fenomenas ir neįminta mįslė. Visada matant šį aktorių, susimąstai, iš kur ta nepaaiškinama aura, ta švelnumo ir ryžto dermė. Pabaigoje tariami žodžiai: „Esu senas, nes seniai gyvenu“, galėtų tapti vizualiu argumentu frazei: „genialumas slypi paprastume“.
Larisa Kalpokaitė (Šarlota Ivanovna) kad ir ne per didžiausiam vaidmeniui suteikė tiek spalvų, kad galima laisvai perdaryti į „pilnametražį“. Andrius Žebrauskas (Borisas Borisovičius Piščikas) paprastai būnantis ekspresyvesnis, žaismingesnis puikiai prisitaikė prie „Vyšnių sodo“ klimato, kas, sakyčiau, nelabai pavyko Piotrą, amžiną studentą ir idealistą, vaidinančiam Leonardui Pobedonoscevui.
Na, ir grįžtant prie klausimo, kur šio spektaklio paslaptis, atvirai pasakysiu, nežinau. Galiu tik spėti, kad kaip prie tam tikrų kasdieninių dalykų (kavos puodelis ryte, arbatos – vakare) mes įprantame, taip galbūt ir prie aktorių, kurių kitur nelabai pamatysi, ir apskritai prie spektaklių mes įprantame. Kaip prie gero vyno taurės...
