Pirmadienio vakarą didžiausioje mūsų šalies saloje – Rusnėje, skverelyje prie miestelio bažnyčios, įžiebta Kalėdų eglė, o ant bažnyčios bokšto sužibo angelas, kuris primins čia gyvenantiems rusniškiams apie artėjantį Kristaus gimimą.
Pasidalyti didžiųjų žiemos švenčių laukimo nuotaikomis, pasigrožėti žaliaskare susirinko nemažas būrys gyventojų, nepabūgusių žvarbaus ir šalto oro.
Kalėdų eglės įžiebimo ceremonija prasidėjo Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčioje. Joje skambėjo ir džiugino Rusnės moterų vokalinio ansamblio „Luotužė“, vadovaujamo Aušros Šlažienės, adventinės dainos. Rusnės pagrindinės mokyklos mokinių eilėraščių posmai.
Prie eglės gerą nuotaiką dalijo ir džiugino vyresniųjų žmonių šokių kolektyvas „Rusnietis“, vadovė Solveiga Mockienė.
Ant bažnyčios bokšto nusileido angelas, kuris primins čia gyvenantiems rusniškiams apie artėjantį Kristaus gimimą. Tai jau tapo tradicija, nes šiais metais angelas ant bažnyčios bokšto nutūpė jau šeštą kartą. Taip priminti apie Adventą bei būsimą Kristaus atėjimą sumanė VšĮ „Salos etnokultūros ir informacijos centro“ direktorė Birutė Servienė.
O šviečiantį angelą, kuris pakibtų virš salos, sutiko padaryti vietos meistras Gintaras Augustinas. Šią idėją labai palaikė ir parėmė buvęs Rusnės seniūnas Voitiechas Deniušas. Labai džiaugėsi šia idėja ir evangelikų bažnyčios bendruomenė, nes šios šimtametės bažnyčios (Vėjarodė ant bažnyčios bokšto liudija pirmuosius jos statybos metus – 1419 m. Iki 1541 m. bažnyčia priklausė katalikų parapijai, ir tik vėliau, įsigalėjus reformacijai, visi gyventojai turėjo pripažinti Liuterio mokymą) bokštą ir pasirinko Advento angelas.
Pagal kinų Feng Shui, 2012 metų elementas yra Vanduo, tad galbūt nuo vyresniųjų žmonių šokių kolektyvo „Rusnietis“ trankių šokių iš salos pelkių pabudo Rusnės pelkių Laumė ir daugiausia bendravo su mažiausiais šventės dalyviais.
Laumė – viena seniausių lietuvių dangaus ir žemės deivių, Perkūno sutuoktinė (tačiau Perkūno žmona buvo Žemyna), nublokšta į Žemę. Jos tarpininkės tarp žemiškosios ir dangiškosios sferos. Žmones apdovanodavo materialinėmis gėrybėmis, o kai kada lemdavo pražūtį ir mirtį. Laumės ypač grėsmingos vyrams. Laumės bendraudavo su dangaus dievais, ypač su aukščiausiuoju dievu Praamžiumi bei dievu Perkūnu.
Didžioji Laumė buvo stebuklingo grožio deivė, kuri gyveno debesyse, sėdėjo mitologiniame dangaus centre. Ten po laumės akmeniu esantis ir gyvybės vanduo. Laumių žinioje buvo ir žemės paviršiaus vandenys. Jos rūpinosi ežerų iškasimu, upių užtvenkimu. Laumė nešusi didžiulį akmenį, kuriuo norėjo užtvenkti Nemuną, arba kuodeliu siekusi užtvindyti upę, šaltinį. Laumių žinioje buvo ir žemės paviršiaus vandenys. Jos rūpinosi ežerų iškasimu, upių užtvenkimu.
Daugelyje sakmių Laumės keičia arba vagia naujagimius kūdikius. Apsisaugoti nuo to moterys turėjo įvairių būdų ir magiškų priemonių. Prie naujagimio buvo atliekamas „žibinimas“: kai tik saulė nusileisdavo, tuojau uždegdavo šviesą ir degindavo ją per visą naktį. Laumės arba pavogdavusios naujagimį, arba jį pakeisdavusios, padėdavusios vietoj kūdikio šluotą, šiaudų ryšulį, pušines krosnies pašluostes. Nukirtus tokiam „laumvaikiui“ galvą, iš kiekvieno virbelio arba šiaudo bėgdavęs kraujas. Jeigu kuris vaikas ilgai nevaikščiodavo, nekalbėdavo, nelipdavo iš lopšio, turėjo didelę galvą, jį laikydavo Laumės pakeistu. Tokį vaiką moterys mušdavo „laumės šluota“. Tada laumė atnešdavo pavogtą kūdikį ir pasiimdavo savąjį.
Eglė įžiebta, Rusnė pasipuošusi – dabar belieka tikėtis, kad gražūs šventiniai linkėjimai pildysis ir stebuklų nakties laukimas neprailgs.
Prie eglės gerą nuotaiką dalijo ir džiugino vyresniųjų žmonių šokių kolektyvas „Rusnietis“, vadovė Solveiga Mockienė.
Nuotraukos ir tekstas ikrauk.lt reporterio Edvardo Lukošiaus
