Truputėlį apniukusį, bet šiltą liepos 25-osios vakarą prie Ryšių kiemelio 837 vartų būriuojasi žmonės, o iš kiemelio vidaus sklinda muzika. Į trečiąjį šio sezono Senamiesčio Žiogą, kaip ir kiekvieną kartą, renkasi daugybė dainuojamosios muzikos bei kitų žanrų muzikos mėgėjų. Žiogas, pradėjęs savo koncertus prieš septynetą metų kaip dainuojamosios poezijos festivalį, šiandien gali džiaugtis ne tik žiūrovų, bet ir atlikėjų, kurių muzika nebetelpa į jokius rėmus, gausa.
Vos debesims nuslinkus tolyn ir pasirodžius giedro dangaus lopinėliams, ant scenos lipa jauna atlikėja Gintarė Juknaitė ir atlieka keletą širdį priverčiančių virpėti dainų. Aidint plojimams į sceną lipa ir jauna grupė Kamanių šilelis, kurią apibūdinti galima labai įvairiai – tai ir tautų muzika, lietuviškas folkloras bei eksperimentinė muzika, kurią kartu ir, kartais atrodo, čia pat ant scenos, kuria Kamilė Gudmonaitė ir Mantas Zemleckas. Scena prisipildo įvairiausių instrumentų, pasigirsta dambrelio skambesys. Besišypsantis ir scenoje tartum žaidžiantis duetas savo pasirodymo metu atrodo, jog į visa, ką daro, įmaišo žiupsnį burtų, todėl besirengiant dainuoti dainą, pavadinimu Kerėjimas, Kamilei net tenka pasakyti, kad priedainio žodžiai yra jos kūryba ir nieko nereiškia. Šitokiais juokais nuplevena virš Kauno senamiesčio didžeridū gausmas ir pasipila klausytojų plojimai.
Pertraukos metu dauguma kyla pasižvalgyti po žiogiškai papuoštą kiemą – ant sienų ir medžių pakabintos nuotraukos iš ankstesnių renginių. Kiemelio kampe žaidžia mažieji festivalio dalyviai – prie didelio stalo kiekvienas vaikas atranda sau užsiėmimą kūrybinėse Šeimos pramogų ir kūrybos parko dirbtuvėse.
Neskubėdami į savo vietas grįžta klausytojai, po truputėlį temsta. Ant scenos lipa iš buvusios grupės Atika bene visiems žinomas Darius Žvirblis su grupe, kurią sudaro Michailas Denisenko, grojantis mušamaisiais, bei bosistas Kostas Radlinskas. Atlikę žinomas Atikos, grupė taip pat groja ir naujas, dar niekam nežinomas, tačiau greitai įsimenamas dainas, ir sulaukia nuoširdaus ir gyvo klausytojų dėmesio, kurie nesibodi niūniuoti kartu. Po jų ant scenos šypsosi gerai daugumai žinoma pora – Vytautas V. Landsbergis su žmona Ramune. Šių atlikėjų repertuare visuomet galima rasti tyros, vaikiškos muzikos, kurios prasmę netrunka pajusti ir suvaikėję, kaip sako pats atlikėjas. Taip pat jų pasirodymuose būtinai nuskamba ir liaudies dainų bei šypsotis verčiančių žiauriųjų romansų, kuriuos tarpukario metais dainuodavo lietuviai.
Nutilus paskutiniam vaikiškos Vytauto V. Landsbergio dainos iš naujojo albumo akordui, klausytojai gerokai aptemusiu senamiesčiu po du ar po vieną suko į skirtingas puses. Tačiau, kad ir į kurią pusę būtų pasukę, nuojauta sako tą patį: be truputėlio magijos tokiuose koncertuose neapsieinama.
