Atvėso birželio vakarai, šlapia visose pievose, o viduryje miesto, Ryšių kiemelyje 837, senamiesčio plyteles užklojo spalvoti patiesalai, šalia jų išsirikiavo sėdmaišiai ir kėdės. O scenoje pražydo rausvi gėlių žiedai ir pasigirdo pirmieji instrumentų garsai. Šitaip prasidėjo antrasis festivalio Senamiesčio Žiogas renginys, dar kartelį ir vis iš naujo suvienijęs daugelį ne tik dainuojamosios poezijos, bet ir kitų žanrų atlikėjus ir klausytojus, kurie, atsivėrus dideliems vartams, žengė į kiemelį ir sėdosi priešais sceną.
Pirmieji po sveikinimo žodžio scenoje pasirodė artistų grupė Už ačiū, sužavėjusi susirinkusiuosius savo jaunatviška charizma. Grupės lyderis – daugumai tų, kurie į Senamiesčio Žiogo renginius vaikšto nebe pirmus metus, žinomas Žilvinas Vingelis, kartu su Gyčiu Laskovu, Simonu Remeika bei Mante Gužėnaite.
Keletą mėnesių kartu grojanti grupė scenoje kuria spektaklį, kadangi pusė grupės narių yra LMTA studentai. Pirmuosius jų akordus nulydėjo ir virš galvos susirinkusių debesų dulksna, šitai neatbaidė nė vieno festivalio atlikėjo ar klausytojo, o ir skėčius greitai teko suskleisti, besilenkiančius atlikėjus palydėjo visų susirinkusiųjų plojimai.
Kone kiekviename festivalio renginyje galima sutikti atlikėjų iš užsienio, šįkart tai – Keegan McInroe iš Teksaso, JAV. Savitumo jam suteikia besimaišantys senųjų kantri ir bliuzo bei folk žanrų elementai, išskirtinis balsas bei išvaizda – ilgi garbanoti plaukai. Koncetras Senamiesčio Žiogo scenoje šiam atlikėjui yra vienas iš daugelio, į kuriuos jis keliauja savo 2013 ture po Europą, o jo svetainėje rašoma, kad šiuo metu gyvena kelyje. Šitokią dvasią atspindi ir jo kūriniai, kuriuos galėjo išgirsti klausytojai.
Gerai žinomas kiemelyje susirinkusiems turėjo būti ir Nedos Malūnavičiūtės bei Olego Ditkovskio duetas, nebe pirmą kartą pasirodęs šioje scenoje. Susipynę gitaros ir fleitos skambesiai bei Olego bei Nedos vokalas kilo į vakarėjantį dangų, o klausytojams teliko užsimerkti ir leistis plukdomiems muzikos. Besišypsantys veidai abipus – ir scenoje, ir priešais ją, po keletos kūrinių iš tiesų atrodė, tartum to giedro dangaus nė netrūktų, nors pakėlusi akis į dangų Neda vis dėlto paprašė dangaus dar pora valandų neprapliupti.
Kai jau pavyko sulaikyti lietų, po kiemelį lakstė iš kūrybinių dirbtuvėlių sugrįžę vaikai su spalvotais lankeliais plaukuose, pertraukos metu buvo laiko apžiūrėti ir keramikos darbų parodą, o vedėjui vėl užlipus ant scenos buvo pristatytas daugelio lauktas atlikėjas Domantas Razauskas su grupe: bosistu Pauliumi Ruku, smuikininku Simu Butavičiumi, mušamaisiais grojančiu Mariumi Leiburu, trombonininku Pranu Dapšausku. Į dainuojamosios poezijos rėmus nebetelpanti muzika žavėjo savo vidine energija, todėl po programos, kurios dalis pirmą kartą buvo pristatyta Kaune, klausytojai neskubėjo palikti kiemelio ir ramiai šnekučiavosi.
Anapus vartų palikus tuščią sceną, gera žengti į lengvai šurmuoliuojantį senamiestį ir neštis savyje kažką naujo, ką pavyko atrasti skambėjusioje muzikoje. Veikiausiai toks ir yra vienas iš šio festivalio tikslų – nereikia niekur toli nukeliauti, kad atrastum ką nors ypatinga.